Autorius: Laurynas Žemaitis.
Vilniaus regiono apylinkės teismas priėmė svarbų sprendimą tiems, kuriems rūpi aplinkosauga ir viešasis interesas
2025 m. gruodžio 8 d. Vilniaus regiono apylinkės teismas priėmė itin reikšmingą nutartį administracinio nusižengimo byloje, kuri turi aiškią precedentinę reikšmę visai Lietuvos visuomenei, o ypač piliečiams, kuriems svarbi aplinkosauga, viešasis interesas ir valstybės institucijų veiklos skaidrumas.
Valstybinė miškų urėdija dėl mano bandymų rinkti informaciją siekiant apsaugoti Knyzlaukio miškus kreipėsi į policiją, kad prieš mane būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Visgi policija kriminalinio nusižengimo mano veiksmuose neįžvelgė, bet buvau pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, dėl savivaldžiavimo.
Tačiau Teismas panaikino Vilniaus apskrities VPK nutarimą, kuriuo buvau patrauktas administracinėn atsakomybėn už tariamą „savavališką miškų kontrolę“, ir grąžino bylą institucijai dėl esminių pažeidimų, konstatuodamas, kad:
Visuomeninė aplinkos kontrolė ir teisė gauti informaciją nėra savivalė.
Teismas aiškiai atskyrė valstybės institucijų vykdomą valstybinę kontrolę nuo teisėtos pilietinės iniciatyvos, grindžiamos Orhuso konvencija, Aplinkos apsaugos įstatymu ir konstitucine teise gauti informaciją apie aplinką. Privatus asmuo ar NVO atstovas, reikalaudamas pateikti dokumentus, patvirtinančius miško kirtimo teisėtumą, neperžengia teisės ribų, jei veikia neagresyviai, proporcingai ir viešojo intereso labui.
„Leidžiama viskas, kas neuždrausta“ principas taikomas piliečiams.
Teismas pabrėžė fundamentalią teisės normą: ultra vires principas taikomas institucijoms, bet ne privatiems asmenims. Institucijos gali veikti tik tiek, kiek joms aiškiai leidžia įstatymas, o pilietis – tiek, kiek įstatymas jam nedraudžia. Šios ribos painiojimas buvo viena esminių institucijos klaidų.
Institucijos pareiga – aiškiai suformuluoti kaltinimą.
Nutartyje konstatuota, kad institucija neatskleidė konkrečių veiksmų, kuriais tariamai buvo padarytas pažeidimas, neįvardijo, kokia teisės norma buvo pažeista ir kaip, taip pažeisdama teisę į gynybą. Tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai.
Orhuso konvencija – ne deklaracija, o tiesiogiai taikoma teisė.
Teismas aiškiai pripažino, kad Orhuso konvencijos 4 straipsnis suteikia visuomenei ir NVO teisę gauti informaciją apie aplinką, ją rinkti ir skleisti, o institucijoms – pareigą užtikrinti skaidrumą. Šios teisės negali būti paneigtos administracinėmis sankcijomis.
Visuomenės interesas nėra pavojus viešajai tvarkai.
Byloje nustatyta, kad veiksmai buvo atsakingi, korektiški, nekėlė pavojaus, o realią riziką kėlė ne informacijos prašantis pilietis, bet situacija, kai miško kirtimo darbai vyko neturint leidimų darbo vietoje.
Šis sprendimas yra daugiau nei individuali pergalė.
Tai svarbus signalas, kad aktyvūs piliečiai, NVO, aplinkosaugos savanoriai neturi būti bauginami baudomis už tai, jog domisi, klausia ir reikalauja teisėtumo.
Tai teisinis precedentas, kuriuo gali remtis visi, susiduriantys su bandymais užtildyti visuomeninę kontrolę.
Turime siekti skaidrumo ir užkirsti kelią institucijų savivalei ir teisės iškraipymui.
Šią nutartį viešinu – tam, kad ji būtų žinoma, cituojama ir naudojama ginant teisę į informaciją, aplinkos apsaugą ir pilietinį orumą.
Didelė padėka advokatui S. Dambrauskui, kuris ėmėsi atstovauti mane šioje byloje.
Autorius: Laurynas Žemaitis.
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
