Per „Žinių radiją“ išgirdau diskusiją apie tai, kaip reikėtų vertinti politikų apsilankymą Rusijoje po Krymo okupacijos
Aišku tema skirta naujai paskirtam Kultūros viceministrui Aleksandrui Brokui, nes pasirodo, kad lankėsi. Skandalas!
Tema — jautri, bet verta kalbėtis ramiai.
Pirmiausia, savaime lankymasis Rusijoje 2014–2022 m. nebuvo nusikaltimas.
- Valstybė to nebuvo uždraudusi.
- Ambasada Maskvoje veikė.
- Net tiesioginis traukinio maršrutas Maskva–Kijevas kursavo iki pat 2022 m. vasario – tai rodo, kad net Ukraina tuo metu dar nebuvo visiškai nutraukusi ryšių.
Hey, neseni laikai, juk ne iš vadovėlių apie tai skaitome, visi prisimename kaip buvo. Kaip čia dabar daliai žmonių per 3,5 metų atmintis staiga dingo?
Todėl šiandien stebint kai kurių politikų ir verslininkų „tarkavimą“ kyla klausimas – ar turime vienodus standartus visiems?
Pavyzdžiui, neginčijamas faktas – Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen 2015 m. dalyvavo Sočyje vykusiame pasaulio šachmatų čempionate.
Tai buvo vos metai po Krymo aneksijos. Bet kažkodėl niekas to jai neprikaišioja, nors ji visą kadenciją išbuvo Seimo pirmininke. Kodėl?
Kuo kitų žmonių situacija skiriasi nuo jos situacijos?
O kalbant apie verslą – kol nėra sankcijų ar įstatyminio draudimo, įmonės turi teisę dirbti
Bet ar tikrai visus vertiname vienodai?
Štai pavyzdžiui, „Hanner“ neseniai buvo net pašalinta (nepakviesta teikti pasiūlymų) iš Rūdninkų karinio miestelio antro etapo konkurso, nes grupės struktūroje buvo įmonių, anksčiau veikusių Rusijoje ar Baltarusijoje. Krašto apsaugos ministerijai tai pasirodė nepriimtina.[1]
Nepakviesti antrajam etapui, nes gal pro VSD filtrą nepraėjo? Tai kur pasmerkimas? Atvirkščiai, įtakingiausias verslininkas!!! Svarsto ką kur galima įleisti, o kas nepageidaujamas.
Tai kodėl vienus viešai skalpuojame, o apie kitus nutylime?
Ar tikrai vertiname veiksmus, o ne žmones pagal pavardes?
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
