Plastikas virsta dulkėmis ir įsigeria į viską – nuo vandens iki daržovių
Mikroplastikas jau seniai nebe tik vandenynų problema. Tai visur prasiskverbianti, beveik neišvengiama tarša. Plastikas, kadaise sukurtas kaip patogus ir pigus sprendimas, per dešimtmečius virto medžiaga, kuri ne išnyksta, o susiskaido į smulkiausias daleles. Šios mikro dalelės ir nanoplastikai, sklando ore, nusėda vandenyje, įsigeria į dirvožemį, patenka į maistą ir galiausiai į mūsų organizmą.[1]
Tyrimai rodo, kad mikroplastiko dalelės aptinkamos net atokiausiose pasaulio vietose: nuo Antarktidos ledo iki giliausių vandenyno įdubų, nuo kalnų viršūnių iki mūsų maisto.
Vienas iš tyrimų atskleidė, kad litre išpilstyto vandens gali būti apie 240 000 nanoplastiko fragmentų, iki 100 kartų daugiau, nei manyta anksčiau.[2] Dalis jų atsiranda tiesiogiai iš plastikinės taros.
Jis mūsų maiste, ore ir daržovėse: kaip tai atsitiko?
Mikroplastikas į mūsų organizmą patenka kasdien, ne tik per vandenį. Didelė dalis plastiko patenka į žemę per nuotekų dumblą, naudojamą kaip trąša. Europos ūkiuose per metus taip išbarstoma nuo 86 iki 710 trilijonų mikroplastiko dalelių.
Augalai, ypač tie, kurių valgomos dalys auga po žeme, gali šias daleles absorbuoti. Tai reiškia, kad valgydami morkas ar ridikėlius galime nuryti nedidelį plastiko kiekį.
Mikroplastiko dalelės taip pat kyla į orą iš dėvimų drabužių, transporto, plastikinių gaminių ir net kosmetikos priemonių. Taigi kvėpuojame plastiku jo net nematydami.[3]
Mokslo radiniai: plastikas mūsų kraujyje, plaučiuose ir net naujagimiuose
Mikroplastikas ne tik patenka į kūną, bet ir jame užsilieka. Nustatyta, kad šios smulkios dalelės randamos žmogaus kraujyje, plaučiuose, placentoje ir net spermoje. Vienas šokiruojantis faktas – mikroplastikas buvo aptiktas naujagimių organizmuose, o tai rodo, kad jis gali būti perduodamas dar prieš gimimą.
Nors Pasaulio sveikatos organizacija kol kas nepripažįsta tiesioginio žalingo poveikio kaip moksliškai įrodyto, ji perspėja, kad smulkiausios dalelės, mažesnės nei 10 mikrometrų, gali būti absorbuojamos ląstelių lygiu.[4] Kai kurios iš jų gali sukelti uždegimą, hormoninius sutrikimus, paveikti vaisingumą ar imuninę sistemą.
Ar yra išeitis? Sumažinti galima, išvengti beveik neįmanoma
Mikroplastikas toks visur esantis, kad visiško jo išvengimo galimybė atrodo kaip utopija. Net keičiant plastiką į stiklą ar kitas medžiagas, kyla naujų aplinkosaugos problemų. Pavyzdžiui, stiklo gamyba reikalauja daug gamtos išteklių, tokių kaip silicis, kurio kasyba naikina žemės paviršių ir biologinę įvairovę.
Net gėrimuose, laikomuose stiklinėje taroje, randama mikroplastiko, kuris atsiranda, pavyzdžiui, iš drabužių pluoštų skalbimo metu ir per nuotekas patenka į vandenį.
Daug vilčių buvo dedama į „biologiškai suyrančius“ plastikinius maišelius, tačiau tyrimai parodė, kad jie tiesiog suskyla į mikroplastiką ir lieka aplinkoje.[5] Net kompostuojami plastikai, veikiami aplinkos, gali suirti ne iki visiško išnykimo, o tik iki mikroskopinių gabalėlių.
