Papildyti degtukų dėžučių kolekciją tampa vis sunkiau
„Kelionės man – tarsi nesibaigiantis vadovėlis apie mūsų pasaulį. Jos gali išmokyti daugiau nei universitetas ir parodyti daugiau nei bet kuri dokumentikos laida“, – sako Kaune gimusi ir užaugusi, o dabar Airijoje gyvenanti 61 pasaulio šalį aplankiusi keliautoja Karolina Dabašinskaitė. Mergina taip pat turi didelę degtukų dėžučių kolekciją, jos eksponatų vežasi į keliones ir fotografuoja gražiausiose pasaulio vietose, o nuotraukas skelbia savo tinklalapyje „Map the Matches“ („Degtukų žemėlapis“).
Keliauti mergina pradėjo dar vaikystėje – kelionių aistruoliai buvo ir jos tėvai. „Mokykloje labai patiko geografija, žiūrėjau daug dokumentinių laidų bei filmų apie įvairius regionus, šalis, jų papročius“, – pasakojo ji. Mergina prisimena savo pirmąją kelionę į užsienį – kai jai buvo vos keleri, su šeima keliavo į Lenkiją. Po to pradėjo keliauti savarankiškai – iš pradžių po Europą, vėliau – ir po kitus žemynus. „Aistrą kelionėms pajutau labai seniai – žinojau, kad pasaulį noriu pažinti pati, o ne žiūrint televizorių ar vartant enciklopedijos tomus“, – teigė ji.
Kolekcionuoti degtukus taip pat pradėjo dar būdama vaiku. „Pirmąją dėžutę gavau dovanų iš močiutės. Dauguma draugų tuomet ką nors kolekcionavo, man irgi norėjosi tai daryti, tačiau kolekcionuoti tų pačių daiktų, kaip ir kiti, pavyzdžiui, pašto ženklų, monetų ar magnetukų šaldytuvui, nenorėjau, todėl gimė idėja kolekcionuoti degtukų dėžutes – jos neužima daug vietos ir pigu įsigyti“, – kalbėjo ji. Šiuo metu merginos kolekcijoje – daugiau nei 6000 dėžučių iš maždaug šimto šalių. Kolekcijai augant Karolina ėmė svajoti apie Gineso rekordų knygą. Dabartinis rekordas priklauso anglui Stevenui Smithui, surinkusiam 20736 dėžutes. Karolina sieks jį pralenkti. Tiesa, degtukų dėžučių tampa vis sunkiau įsigyti – daugumoje parduotuvių, paprašius degtukų, siūlomi tik žiebtuvėliai, tačiau anot merginos, gelbsti blusturgiai ir sendaikčių parduotuvės.
„Prieš keletą metų gimė idėja kaip visus savo pomėgius – keliauti, kolekcionuoti degtukų dėžutes, fotografuoti ir rašyti – sujungti į vieną: atsirado tinklalapis „Map the Matches“. Ten dedu degtukų nuotraukas ir pasakoju savo kelionių nuotykius, t.p. dalinuosi įvairiais patarimais – labai noriu įkvėpti žmonės keliauti daugiau“, – pasakojo K. Dabašinskaitė.
Keliones įprasmina savanoriaudama
Kelionės merginai nereiškia pamatyti kokią nors vietą, ar iš taško A nuvykti į tašką B. „Man labai svarbu susipažinti su vietiniais, įsilietį į jų gyvenimo ritmą. Būtent todėl mano kelionės – ilgesnės, ir nukelia į atokiausius, turistams dažnai net nežinomus šalies kampelius“, – sakė pašnekovė. Net dešimtį metų lietuvė gyveno Danijoje, Orhuso ir Alborgo miestuose, kur įgijo aplinkosaugos bakalaurą bei magistrą, šiek tiek dirbo, o po to daugiau nei du metus keliavo po pasaulį. Po keletą mėnesių ji buvo apsistojusi Tanzanijoje, Nepale, Tailande, Laose, Filipinuose, Rumunijoje bei Grenlandijoje – vienur atliko praktiką, kitur dirbo, dar kitur – savanoriavo. „Savanorystė man ypač svarbi – taip tarsi įprasminu savo keliones. Savanoriavau įvairiausiose vietose – ir gyvūnų prieglaudoje, ir vaikų namuose, mokyklose, ligoninėje, ekologiškame ūkyje“, – vardijo ji.
Dabar mergina jau metus gyvena Airijoje, ir nuo pat COVID-19 pandemijos paskelbimo niekur nekeliavo. „Pernai ketinau žiemoti Filipinuose, tačiau prasidėjus sąmyšiui teko grįžti į Europą. Airiją pasirinkau, nes gerai moku anglų kalbą ir čia turėjau nemažai draugų“, – sakė mergina. Ji nekantrauja vėl keliauti, tačiau karantino ribojimai šalyje – itin griežti. Be svarbios priežasties neleidžiama nei išvykti iš šalies, nei atvykti. „Ilgus mėnesius buvo neleidžiama net nutolti nuo namų – buvo galima judėti tik 5 kilometrų spinduliu, tad net Airijos kol kas daug nepamačiau“, – apgailestavo ji.
Aplinkosaugininkės diplomo panaudoti K. Dabašinskaitei kol kas neteko – išbandžiusi keletą darbų, šiuo metu dirba transporto koordinatore vienoje didelėje kompanijoje, o du metus keliaudama užsidirbdavo planuodama keliones kitiems ir rašydama straipsnius kelionių žurnalams. „Dabartinis darbas labai patinka, tad tikiuosi, jog ir pandemijai pasibaigus jis liks nuotolinis, ir galėsiu dar daugiau keliauti, o jį pasiimti kartu su savimi“, – viliasi mergina.
Norėtų ištyrinėti Poliarinį ratą
Iš visų aplankytų šalių didžiausią įspūdį K. Dabašinskaitei paliko Nepalas. „Sužavėjo mane absoliučiai viskuo“, – neslėpė ji. Nepalo gamta – iš tiesų kerinti, taip pat patiko geraširdžiai šalies žmonės. „Tai tikras lobis, norisi jį tyrinėti ir tyrinėti, tačiau viską pamatyti turbūt neužtektų nė dešimties metų“, – kalbėjo ji. Kita įspūdinga vieta, kurioje teko pabūti – autonominis Danijos regionas Grenlandija. „Čia suvokiau kokia galinga yra gamta, o žmogus prieš ją – visiškai bejėgis, jam belieka prie jos tik prisitaikyti“, – įspūdžiais dalijosi keliautoja. Jei būtų proga vėl sugrįžti į šį kraštą, labai norėtų leistis į 200 km ilgio žygį Poliariniame rate tarp Kangerlusuago ir Sisimiuto miestų.
Mergina yra keliavusi įvairiausiais būdais – ir autostopu, ir viešuoju transportu: autobusais, traukiniais, laivais, lėktuvais, ir nuosavu automobiliu, motoroleriu, nėra keliavusi tik kruiziniais laivais. „Tokioje kelionėje greičiausiai labai nuobodžiaučiau“, – prisipažino ji. Labiausiai keliautoją traukia gamta – apžiūrinėti miestus jai žymiai mažiau įdomu. Yra nemažai keliavusi viena, t.p. su draugais, širdies draugu, tik keletą sykių – su grupe.
„Keliavimas vienam turi daug privalumų: visų pirma, nereikia prie nieko derintis, kas kartais nėra lengva. Gali kiekvienoje vietoje būti tiek, kiek nori, ir veikti tai, kas patinka“, – sakė ji. Vienintelis minusas keliaujant vienam, pasak jos, yra tai, kad jei aplanko bloga diena, ir norisi pasiguosti, nėra kam. „Žinoma, galima paskambinti artimiesiems, tačiau bent jau man tokiais atvejais labiausiai norisi gyvo pokalbio“, – teigė pašnekovė. Nusprendus keliauti vienam ji patarė rinktis saugesnius žemynus ir šalis – Europą, Aziją, Pietų Ameriką, o pavyzdžiui, Afrikos derėtų vengti.
Svarbiau – patirtys, o ne parsivežti daiktai
Keliaujant nutinka įvairiausių dalykų. Pavyzdžiui, Nepale Karolinai teko pakliūti į sniego audrą – su grupe net keletai dienų buvo įstrigę kalnuose. Snigo taip stipriai, kad nusileisti žemyn kurį laiką nebuvo įmanoma, teko glaustis nedideliame kaimelyje, o einant net buvo sunku įžiūrėti greta esančius bendrakeleivius. Po kurio laiko ieškoti paklydusių žmonių ir padėti jiems nusileisti buvo atsiųsti kareivių padaliniai. „Kai prisimenu šį įvykį, iki šiol girdžiu besimeldžiančius, verkiančius ir savo dingusius artimuosius šaukiančius žmones“, – sakė ji.
Kitas įvykis nutiko Grenlandijoje – kartą žygiuojant gamtos takais, mergina pasiklydo. Vėliau radusi kelią į namus, keliose vietose pamatė didelio gyvūno pėdsakų. Kai sugrįžo, sužinojo, kad miestelio vyrai tą dieną nušovė baltąjį lokį. Šie gyvūnai žmonėms gali būti pavojingi. „Iki šiol juokauju, jog galbūt gerai, kad nuklydau nuo kelio – galbūt tai išgelbėjo, juk nesunkiai galėjau tapti gyvūno pietumis“, – prisiminė ji.
Keliautoja taip pat papasakojo kaip kartą vos spėjo į lėktuvą Tailande – viešbučio kambario durys užsitrenkė su visais ten buvusiais daiktais, pasais. Viešbučio darbuotojas užtruko ilgiau nei valandą, kol pavyko jas išlaužti. „Per visą orą uostą bėgau iš visų jėgų, o į lėktuvą įšokau praktiškai paskutinę sekundę“, – dabar jau su šypsena įvykį prisiminė lietuvė.
Visgi, gerų dalykų kelionėse taip pat atsitinka su kaupu, o žmonių gerumas kartais nustebina. Į kiekvieną šalį, kurioje lankėsi, Karolina norėtų sugrįžti dar kartą – galbūt praėjus kažkiek laiko, kad pamatytų kaip jos pasikeitė.
„Kelionės labai lavina, keliaudama visų pirma tapau savarankiškesnė, atviresnė, išmokau dalykus priimti ramiai, nepanikuoti. Taip pat pradėjau labiau vertinti mažus dalykus, džiaugtis akimirka“, – pasakojo keliautoja.
Keliauti ji stengiasi taupiai – neleidžia pinigų nei brangiems viešbučiams, nei restoranams, neperka ir suvenyrų, išskyrus degtukų dėžutes. „Man žymiai svarbiau prisiminimai, o ne daiktai“, – paaiškino ji. Jai taip pat man nepatinka keliauti apsikrovus. „Kartais kraunantis kuprinę kyla abejonių, ar vieno ar kito daikto prireiks – jei tokios mintys kyla, man tai ženklas, kad be šių daiktų apsieisiu. Tačiau trys daiktai su manimi keliauja visada: tai bent keletas degtukų dėžučių, Lietuvos vėliava ir skrybėlė, su kuria esu daugelyje nuotraukų“, – paaiškino keliautoja.
Visgi, apkeliavusi daugybę pasaulio vietų, savo namais Karolina laiko Lietuvą, tiesa, paskutinį kartą čia lankėsi prieš daugiau nei du metus, o antraisiais namais – Airiją: per trumpą laiką šią šalį labai pamilo.
