Revakcinuotis pagal kūdikių kalendorių taps nauja norma
„Kiek mėnesyje yra dienų, tiek visiems vaikams vakcinų“, – taip skamba naujasis nutarimas, skatinantis skiepyti atžalas dėl visų įmanomų ligų bei būtų nebūtų infekcijų. Sakysite: „Kas bus sekantis?“
Retas iš tėvų pagalvoja, kiek yra dozių ir koks pastarųjų veiksmingumas bei poreikio motyvas, juo labiau poveikis. Vėlgi, kai aplink gausu šeimų pavyzdžių, atsisakiusių skiepyti iki šiol gera sveikata galinčius pasigirti vaikus, kurie iki pat mokyklos nė slogos neturėjo, kyla dar daugiau klausimų ir pagrįstų abejonių[1].
Daugelį (kaip ir mane pačią), tikiu, „žavi“ babyčių ir mamyčių nuomonės, tokios kaip, tarkime, „mūsų vaikai yra skiepyti visais įmanomais skiepais ir nenumirė, todėl ir anūkus / vaikus būtinai skiepysime“. Vis tik derėtų nepamiršti, kad tarp pastarųjų ir dabartinių atžalų yra mažiausiai 10 „šotukų“ skirtumas, galutinai nulemsiantis organizmo būklę, imunitetą bei ilgaamžiškumą. Vaikas – ne suaugusysis, žinoma, ir ne bandymų objektas. Galbūt suaugusiųjų tarpe atsirastų daugiau begalvių[2]?
Nemaža dalis žmonių stebisi, kodėl dauguma jaunų medikų (gydytojų) atsisako skiepyti savo vaikus. Ką tai reiškia „paprastiems“ mirtingiesiems, užtvindytiems vienakryptės informacijos gausa ir pasirinkimų prievarta? Tą pačią minutę, kai gimsta sveikas kūdikis, vienašmenis padalinys perima vairą į savo rankas.
Galbūt galime daryti išvadą, jog gydytojai už kiekvieną skiepą, kurio yra atsisakoma, gauna spaudimą „iš viršaus“, nes mėnesinė vakcinuotųjų suvestinė privalo pasiekti žmogaus krauju permirkusią ribą? Kad ir kokiomis priemonėmis reikštųsi apiplėšimas, draugiją mums palaiko sveika nuovoka.
Rekomenduojama ir kompensuojama vakcina gali įtakoti autizmo išsivystymą
Kodėl skiepų gamintojai neskiepija savo vaikų? Spėjama, jog skiepų sudėtyje yra metalo junginių, kurie, anot kai kurių klinikinių tyrimų, nusėda vaikų smegenyse. Tai viena iš priežasčių, dėl ko pastarieji yra neramūs, irzlūs, išsiblaškę ir alergiški, kol daliai iš jų netgi pasireiškia autizmo požymiai.
Dabartiniame skiepų sąraše boluoja viso labo 31+. Pastarieji ne tik sunkiai suskaičiuojami, bet ir „iki galo“ neidentifikuojami. Nepaisant to, kiekvienoje kritinėje situacijoje, kaip ir, pavyzdžiui, koronos kronikoje, yra vienas geras dalykas – akių atvėrimas platesniu mastu. Galbūt tai bus viena iš priežasčių tėvams neatsisakyti žinoti, koks skiepas buvo suleistas vaikui: „Ai, nežinau, kažkoks priklausė, tačiau tyliu, ir neprašytas nepatarinėju“.
Manoma, kad kvestionuoti reikia ir vitamino „K“ injekciją, papildytą žalingu aliuminio chemikalu, ilgainiui, kaip manoma, sukeliančiu kepenų bei smegenų pažeidimus, o, tais mistiniais nekalbadieniais, net ir mirtį[3].
Siaubinga suirutė, deja, neaplenkia ir kitų šalių.
UK „pasakų šalis“ ruošiasi išsiveržti į priekį ir siūlo, jog kasmet rugsėjo mėnesį būtų vykdomi skiepai į nosį, kurie, kaip įtariama, neapsaugo nuo gripo – veikiau atveria vartus daugelio pridėtinių ligų pusmaratoniui. Trumpiau tariant, kol neskiepyti, tol sveiki. O ateitis talpina gudriausiuosius.
Statistika paprasta: skaičiuojama, kad dalis vaikų per 2 metus gavo maždaug 24 injekcijas, nors kai kuriuose šaltiniuose tvirtinama, jog 1 skiepas rekomenduojamas ne mažiau kaip per 6 mėn. Nejaugi medicina yra bejėgė, o „praleidus“ pirmų metų intervenciją žymusis kalendorius nustoja galioti?
Į vieną švirkštą, kaip jau žinome, įeina keturių ligų sukėlėjai, vadinasi, keturvalentė vakcina prilygsta „bombiniam“ užkrato kokteiliui. Jeigu galvojame, kad tokiu būdu apsaugome vaikus – o patys esame tik ligų nešiotojai – pasisakome už „Dievo“ rykštę ir balsuojame už viešą egzekuciją.
Remiantis skirtingu metu SAM ministro įsakymu įvestais gyvybės eliksyrų fragmentais, kalendorius „pučiasi“ greičiau, nei spėjame atsimerkti: nuo 18 skiepų 2002 iki 32 šiandien. O kur dar skiepai nuo gripo, encefalito bei vitaminas „K“, leidžiamas naujagimiams, nors nieko bendro su teigiamu poveikiu neturi.
Diagnozė „skiepijimas vykdomas“ konstatuojama dar negimus
Laikas, kai vienvalentės vakcinos nusėdo sąrašo gale, privertė tėvus susitaikyti su krūva aktyviai slepiamų šalutinių poveikių. Nejaugi nemanote, jog jeigu siūloma sūnų skiepyti nuo gimdos kaklelio vėžio, laikas išlipti?
Supratingų žmonių – begalė. Nepaisant to, smalsu, kokiems projektams atstovauja daktarų ir seselių sąžinė, kuri, užuot leidus mėgautis ką tik gimusiu vaikučiu, ir jį žindyti, priverčia įtikėti žmogaus laisvių sąlygotumu?
Kai kurie duomenys rodo, kad kūdikių kepenys pradeda veikti (visu pajėgumu) maždaug trečią dieną. Ironiška, tačiau diagnozė „skiepijimas vykdomas“, galima sakyti, konstatuojama dar šiam negimus[4].
31 dozė – dar ne pabaiga
Amerikoje vaikai gauna 72 dozes. Nepraeis nei penkeri metai, ir šis žemėlapis galimai pasipildys naujais reikalavimais.
Ar nesutiksite, jog kiekvienų tėvų valia, kaipgi auginti savo vaikus? Jei galėtumėte (išdrįstumėte), kurį scenarijų rinktumėtės: nuolatos sergantį darželinuką, skiepytą iki 6 mėn. amžiaus ar tą, kuris atsiperka žymiai lengviau ir veik neserga? Ne visi daktarai pritaria natūraliam vystymuisi ir kombinuotų injekcijų nesužalotai raidai, tačiau kiekvienas iš jų bijo netekti darbo. Jeigu bus sakoma: „Šokite nuo stogo užsimerkę!“, „patogiai“ įsitaisysite ar apsidairysite?
Kai gydytoja pradėjo gąsdinti mamą ir šalia esančią dukrelę, kad jeigu ši nesiskiepys neva išsivystys vėžys, vaikas sustingo ir išsigando. Utopinis auglys – popandeminis pasakų herojus, o neurozė – spaudimui pasiduodanti liga. Motina sustojo ties ta vieta, kai vyresnioji po dozės griuvo prie registratūros, nespėjus išeiti iš klinikos. Kritinis mąstymas – ne vien apibrėžimas; tai tvirtas tikėjimas – kaip ryto rasa ant žolės.
