Vienu metu esame priremti iš daugybės pusių
Kaip nuotaikos, mielieji?
Greičiausiai nesuklysiu sakydama, kad daug kas yra pasidabinę fatalistinėmis veido išraiškomis, žengdami koja kojon su žmogiškumą lenkiančiais ir prekybos centrus uzurpuojančiais AI „universalais“, įvedančiais asmeninių laisvių apribojimus iš viršaus į apačią.
O kur dar vakarietiškų kultūrų oligarchai, pildantys savo kišenes mainais į pasauliečių depresiją ir gerą šaukštą nihilizmo. Kita vertus, gal išeičių tiesiog nėra?
Tai skaudus grąžinimas į realybę, kurioje esame priversti išrikiuoti pastarųjų metų pasirinkimus savo asmeniniame gyvenime dėl „blogos nuojautos“ (arba kritinės situacijos), įvariusios mus į olą žemiau dugno.
Visgi jei jaučiatės bejėgiški, liūdni, prispausti, smaugiami – žinokite, tai užčiauptą burną atakuojanti ranka, verčianti kiekvieną iš mūsų pradėti nuomonės išsakymo ir cirko uždarymo procesą. Bet kadangi daugybė pasauliečių liaupsina ribų nejautimą, standartų neturėjimą ir plaukimą pasroviui į niekur – dėl to viskas, su kuo dabar reikia susidurti, gali kelti norą pranykti.
Čia iš esmės tiktų tas posakis – tikroji kančia šioje žemėje nėra pats kentėjimas; tikroji kančia šioje žemėje – kai kenti vienas. Tokiu atveju socialinės platformos, ko gero, buvo sugalvotos ne šiaip sau: tikėjome jog gebėsime atkurti kontaktą, bet už daugelio šiuo metu iškylančių problemų slypi neidentifikuotas ir labai gilus vienišumo jausmas „aš vienas prieš visą pasaulį“.
Šiaip ar taip, pereiti minosvaidžio ant plokščios žemės archetipus galime mažų mažiausiai pasiguodžiant kažkam, kas tikrai supranta – anuomet tai buvo draugų privilegija, šiandieną – ekranų.
Radikalios grupės neprivalo dalyvauti politiniame smurte
Ne tik tviteryje, bet ir kitose platformose ne kartą matėme cenzūruotą, normos pakraščiais kėblinančią nuomonę.
Savaime aišku, jog tai niekuomet nebuvo skaidrios valstybės požymis, galbūt ir nebus. Ir vienas ar du „apsibezdėjėliai“ tikrai nesustabdys pasaulinio plano – to, kaip medijos naudojamos užtildyti tam tikrą informaciją.
Nemaža dalis žmonių yra įsitikinę, kad tviterio platforma iš tiesų tėra slaptų valdžios organų įrankis. Dėl šios priežasties svarbūs žodžiai, esu įsitikinusi, turi būti rašomi iš didžiosios. Kitaip tariant, siekiant konkretaus tikslo, turi būti originalus ir pamiršti taisykles (jeigu vienas iš populiariausių praeito amžiaus rašytojų tai suprato, kodėl tu negali?).
Pavyzdžiui, kartais visai neartimi žmonės man sako: „Tu gana kūda, tau reiktų valgyt daugiau, sportuot, masės paaugint“. Tačiau aš žinau: jei situacija pasikartos, sakysiu taip: „Tu gana durnas, tau reiktų daugiau knygų skaityt, galvot, uždavinių paspręst“. Gi tas pats, argi ne?
Akivaizdu, jog mes smerkdami save arba, dar dažniau, aplinkinius, pernelyg vangiai siekiame savitą filtrą atitinkančių socialinių matmenų, kad, tik gavus galimybę, iš jaudulio užviduriuotume pilvakalbiais tapusių kompleksuotojų areną.
Ir iš tiesų, kol komentatoriai dėlioja mintis į klausimą „Jei 30 sekundžių atkreiptumėte viso pasaulio dėmesį, ką pasakytumėte?“, 7 ryto iš lėto leidžiasi saulė[1].
Tiesiog imsiu ir padarysiu tiesioginę prielaidą, jog ilgainiui ne tik dabartinė pasaulinė valdžia sunaikins pati save, bet ir su viskuo sutinkanti žmonija, teigianti, kad „Jesus Christ is the only Lord“.
Ledai pajudės (į vieną ar į kitą pusę) po kokio nors didelio revoliucinio judėjimo ar ekonomikos griuvimo. Tiktai prisiminkime, kad ekonomika pati savęs nesunaikino.
Mūsų problema – ne dezinformacija; tai žinojimo vengimas
Didžiąją dešimtmečio dalį mes apgailestaujame dėl vis didėjančios dezinformacijos, sąmokslo, ideologijos, nepasitikėjimo ekspertais, episteminių burbulų ir aido kamerų. Dėl šių rykščių daug sunkiau išspręsti bet kokias politikos, klimato, kultūros ar visuomenės sveikatos problemas, nes tai žlugdo plačiai pripažintas tiesos paieškas.
Žinome, kad kažkas ne taip, kaip žinome.
XXI amžiaus kultūroje žinojimas klesti. Tai matote sąmokslo teoretikuose, kurie atmeta priešingus įrodymus kaip „klaidingą vėliavą“.
Mes žinome, jog žiniasklaida turi liberalų šališkumą arba, kitaip, korporacinį[2]. Žinojimas yra ypatingas pavojus žmonėms, kurių darbas yra mus informuoti.
Pavyzdžiui, prieš mus stovi pompastiškas profesorius, turintis nepriekaištingą teoriją, arba gydytojas, kuris įeina į apžiūros kambarį, nes paciento problemos kyla dėl būklės, kurioje gydytojas yra ekspertas. „Kaip aš manau, fibrosarkoma visada yra fibrosarkoma“, – sako per daug išmanantis onkologas pacientui su dviprasmiškais tyrimų rezultatais.
Žinojimas taip pat gali įgauti ironišką ar cinišką distanciją – taip atrodo šaunaus popscenos mėgėjo, jau girdėjusio kiekvieną naują grupę, laikysena. Bet lemtinga klaida, kad atsisakant priimti naują informaciją ir visada manant, jog žinote tai, ką reikia žinoti, pralaimite[3].
Mums, aišku, nereikia sekti išbalusio mimo pėdomis, bet tik dėl „aš viską seniai žinau“ dabartiniai kultūros karai yra tokie nuobodūs – niekas nieko nebando išsiaiškinti.
Šis tirono mąstymas yra labai ydingas.
Pasakysiu paprastai: mums nebūtina užduoti klausimą ir laukti, kol pasaulis atsakys. Tik nuomonės pareiškimas gali būti socialinio diskurso klijai.
Kitais žodžiais tariant, socialinės normos nereikalauja, kad jūsų burnos garsas būtų išjungtas – socialinės antenos pablogėja tik tuo atveju, jei, užuot saugoję privatumą, jūs gėdijatės autentiškumo.
Tokiu – verbaliniu – būdu tampame atsakingi už kolektyvinių normų keitimą, atsisakydami pasenusius medžius dažyti naujausiais teptukais, kurių šešėlyje, viliuosi, kada nors nebestovėsime.
