Žydų bendruomenės vadovė F. Kukliansky: žydai lietuvių nekenčia labiau nei lietuviai žydų

Pažemės kontrolė kviečia žydus ir muša Lietuvos varguolius

Penki žydai paveikė Vakarų civilizaciją: Mozė pasakė, kad įstatymas yra viskas; Jėzus tarė, jog meilė yra viskas; Marksas tvirtino, kad kapitalas yra viskas; Froidas sakė, jog seksas yra viskas; ir Einšteinas teigė, kad viskas yra reliatyvu. Kadangi kiekviena šeima per gyvenimą yra „kažkiek tai“ nukentėjusi – nuo bado, maro ar netinkamo žodžio – atskirtis yra neišvengiama. Kita vertus, keista verkti dėl randų ant savo kelių, kai atsimušei į žemę išvengdamas kulkos.

Kosmopolitai, tokie kaip, pavyzdžiui, Faina Kukliansky, nesako „ne“ rusams ir Pensilvanijos galvijams, tačiau grybų ir avių ji neaugina: tvirtina, jog Holokaustas yra „išskirtinis reikalas“ – ten dabar neva ir turi būti nukreiptas „pilnas“ dėmesys su pilnom mokesčių mokėtų kišenėm^[1].

Gerbiama žydų Lietuvos bendruomenės pirmininkė (LŽB) pasakoja apie žydų neapykantą lietuviams kaip normą, mat pastarieji prilyginami nelabiesiems žydšaudžiams – veik rusų idėjininkų pakalikams. Akivaizdu, jog išsilavinusi moteris pamiršo, kas organizavo ir vykdė holokaustą – taip pat lengvai, kaip užsimerkė prieš savo kaip žydų pirmininkės Lietuvoje statuso kvestionavimą – be skrupulų, su išsikerojusiu cinizmu. Visgi, gal tokio tipo bendruomenės turėtų viešai atsiskaityti už gaunamus pinigus, nepaliekant tikslesnių atskaitomybių už biudžetines lėšas ir kitas pajamas savo paties apsisprendimui? Miela ponia, ar ne laikas tapti bent mažumėlę atviresnei?

Iš tiesų, laisvo pragyvenimo forma privalo užimti atsarginį suolelį, – juk nuoskaudos kenkia net ir neliečiamiesiems.

Tarkime, kol Lietuvos evangelikai kitados reformai gautas lėšas panaudojo „maldos namams remontuoti“, žydų bendruomenė išlaikė „sielovados“ centrus, įsigydama prekių ir paslaugų „kitoms reikmėms“. Visai kaip tamsioje bažnyčios varpinėje ir kupiūromis užtamsintoje valdininko pastalėje.

Taip, kai kurios (labiau privilegijuotos) bendruomenės neprivalo pasiaiškinti, kokios tos „kitos reikmės, prekės ar paslaugos“ – šią teisę joms garantuoja nusistovėjęs teisinis reguliavimas; svarbiausia asignavimai, kuriuos pavedama išmokėti Finansų ministerijai. Šiuo atveju finansų patarėjai reikalingi kaip sinoptikai išskirtinai vėjuotą, bet išvakarėse pranašautą ypatingai romią dieną: išmokėti lėšas nesudarant valstybės biudžeto lėšų naudojimo sutarčių – kiekvieno (prieš 600 metų su pliusu) nuskriaustojo siekiamybė.

Regioninių žydų organizacijų galia – pūlinys, kurį reikia kontroliuoti

Jau prieš keletą metų buvo piktinamasi žydų bendruomenės pirmininko rinkimų tvarka ir valstybės lėšų skirstymo politika^[2]. 

Lietuvos žydų bendruomenė teigia esanti aktyvi žydų paveldo puoselėjimo srityse, organizuodama renginius ir prisidėdama prie žydų masinių žudynių vietų bei kapinių priežiūros. Nepaisant to, antrajai kadencijai perrinkta F. Kukliansky protestuoja: karalienės reikia visiems – net ir dėl šio sprendimo mirsiantiems. Kitais žodžiais tariant, kai sakote: „sustabdyti despotizmą būtina“, niekas tokios nuomonės neklausia. Jeigu pastaroji iš tiesų buvo perrinkta neteisėtai, tikėkitės „n-tųjų“ „specialiosios rasės“ namų ir masės juos apšviesiančių halogenų, o ne sąžiningų demokratinių rinkimų. 

LŽB su kitomis žydų organizacijomis, kaip žinia, valdo Lietuvos valstybės suteikiamas lėšas, skirtas kompensuoti už totalitarinių režimų nusavintą žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą. Vis dėlto, yra šiokių tokių neatitikimų.

Linkstama prie išvados, kad bendruomenė pasisavina šiuos pinigus, „apeidama“ Lietuvos žydų švietimą ir kultūrą, – už tai atsakinga klika šį vardą neva naudoja kaip priedangą Lietuvos Respublikos mokesčių mokėtojų pinigams priglausti.

Nedrumskime ramybės, tačiau supriešinimas mėgsta skaičiuoti pelną. Kas jau kas, bet teisininkai tai žino.

Karas tęsiasi – tik kitu pavidalu

1941-ieji buvo neįtikėtini metai^[3]. 

Tai buvo laikotarpis, kurio metu Holokausto nacių okupuotoje Lietuvoje metu buvo beveik visiškai išnaikinti Lietuvos generalinėje srityje gyvenę žydai. Lietuvoje holokaustas prasidėjo nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, kai iš maždaug 208–210 tūkst. žydų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo nužudyti 190–196 tūkst., didžioji dalis tarp 1941 m. birželio ir gruodžio mėn.

Taip pat nužudyta maždaug 9 tūkst. žydų pabėgėlių iš Lenkijos ir 6 tūkst. žydų, atvežtų iš Austrijos, Vokietijos ir Prancūzijos. Neskaičiuojant į TSRS gilumą pabėgusių, išžudyti apie 96 % Lietuvos žydų (maždaug 190 tūkst. žmonių). Kadangi po karo Lietuvoje liko vos apie 9 tūkst. žydų., Lietuvos istorijoje Holokaustas iki šiol pasižymi didžiausiu aukų skaičiumi per trumpą laikotarpį.

Dabar, kai sakoma, jog žydai lietuvių nekenčia labiau nei lietuviai žydų, darosi aišku, kad nors išsilavinimas turėtų žmogui duoti geresnį suvokimą apie tam tikrus dalykus, kakofoniškoj bendruomenėj vyksta priešingai: svarbiau ne išsilaisvinti, bet susireikšminti – gerbti pašalietį „turi būti apsimoka“. Kaip tada, kai Jozefas Gebelskas sukūrė Adolfą Hitlerį – kad veiksmingai „užkrėsti“ mases nacistinėmis nuostatomis. 

Belieka apgailestauti, kad dažnai nepakanka kritinės masės žmonių, turinčių drąsos plaukti prieš srovę, veiksmingai propagandai tik dar labiau sustiprinant neapykantos epidemijos poveikį^[4].

Kažkada Algirdas Mykolas Brazauskas Izraelyje atsiprašė žydų tautos, o aš, savo ruožtu, atsiprašau dėl to, jog vis dar turime „nupirkti“ svetimas kaltes, nes puolama tiek, kiek kišenėse siūvama užtrauktukų.