Žiemos šventės nesibaigia tik Kalėdomis
Kai Europoje ir didelėje pasaulio dalyje gruodį ima ryškėti viena dominuojanti tema – Kalėdos, tuo pačiu metu kitose bendruomenėse vyksta visai kitokios, tačiau ne mažiau reikšmingos šventės. Kai kurios jų yra tūkstantmečius menančios, kitos – kultūrinės, dar kitos – religiniu požiūriu tokios pat svarbios kaip ir krikščionims Kalėdos.
Šios šventės pasakoja apie žmonių troškimą atrasti šviesą tamsoje, tikėjimą stebuklais, bendrystę ir ciklišką gamtos ritmą. Žvilgtelėkime, ką švenčia pasaulis tuo metu, kai daugelis Vakarų šalių gyvena Kalėdų laukimu[1].
Kalėdos – gruodžio 25 d. ir sausio 7 d.: viena šventė, dvi tradicijos
Krikščionių Kalėdos yra simbolinis Jėzaus Kristaus gimimo minėjimas. Nors daugumai pasaulio valstybių įprasta data yra gruodžio 25-oji, stačiatikiai šią šventę mini sausio 7-ąją. Skirtumą lemia kalendorių neatitikimas: Vakarų bažnyčios naudoja Grigaliaus kalendorių, o dauguma stačiatikių – Julijaus, nuo kurio šiuolaikinis skaičiavimas yra atsilikęs trylika dienų.
Tad kai Vakarų pasaulyje nublėsta šventiniai žiburiai, didelė dalis Rytų Europos, Artimųjų Rytų ir Afrikos pravoslavų bendruomenių dar tik ruošiasi savo Kalėdoms: laikosi ilgo pasninko, ruošia dvylikos patiekalų Kūčių stalą, dalyvauja ilgoje naktinėje liturgijoje. Etiopijoje ši šventė vadinama Genna, Egipte – Koptų Kalėdos, o Balkanuose laikomasi tų pačių šimtmečius skaičiuojančių ritualų.
Kalėdų datos ir kalendoriai:
- Gruodžio 25 d. – katalikai, protestantai, dauguma pasaulio krikščionių (Europa, JAV, Lotynų Amerika, Afrika).
- Sausio 7 d. – stačiatikiai, koptai, dalis rytų krikščionių (Ukraina, Serbija, Gruzija, Rusija, Egiptas, Etiopija).
Bodhi diena: gruodžio 8-oji – Budos nušvitimo šventė
Budistams gruodis turi visiškai kitą akcentą – Bodhi dieną, žyminčią Sidhartos Gautamos nušvitimą, tapimą Buda. Tai rami, meditacinė šventė, kurioje svarbiausia vidinė šviesa, o ne išoriniai ritualai. Žmonės praleidžia daugiau laiko medituodami, skaitydami šventuosius tekstus, valgo augalinį maistą, puošia erdvę figmedžio (bodhi) lapais.
Ši šventė populiari Japonijoje, Kinijoje, Šiaurės Amerikoje ir budistų bendruomenėse visame pasaulyje.
Data: gruodžio 8 d.
Šalys: Japonija (Rohatsu), Kinija, budistų centrai visame pasaulyje.
Nekaltojo Prasidėjimo šventė – gruodžio 8-oji: vienas svarbiausių katalikų Advento akcentų
Gruodžio 8-oji daugelyje katalikiškų šalių yra viena iš reikšmingiausių žiemos religinių švenčių. Tai Nekaltojo Prasidėjimo šventė, skirta Mergelės Marijos prasidėjimui be gimtosios nuodėmės. Ši dogma, įtvirtinta XIX amžiuje, yra itin svarbi Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir Lotynų Amerikoje, kur gruodžio 8-oji neretai tampa ir oficialia nedarbo diena. Miestuose rengiamos procesijos, šventiniai vaidinimai ir bendruomenių susibūrimai, o kai kur šia proga įžiebiamos pagrindinės miesto eglės.
Tai šventė, kuri žymi simbolinį Advento virsmą – nuo ramybės ir laukimo pereinama prie ryškesnio šventinio pasiruošimo, todėl šis etapas dažnai vadinamas „Kalėdų sezono pradžia“. Nors ji nėra tokia globaliai žinoma kaip Kalėdos, jos liturginė ir kultūrinė reikšmė daugybei šalių yra labai didelė.
Data: gruodžio 8 d.
Religija: katalikybė
Šalys: Italija, Ispanija, Portugalija, Lenkija, Filipinai, Lotynų Amerika
Stačiatikių šv. Nikolajus – gruodžio 19-oji: saugotojo ir stebuklų šventė Rytų krikščionims
Nors Vakarų šalyse Šv. Mikalojaus diena minima gruodžio 6-ąją, Rytų krikščionys ją švenčia gruodžio 19-ąją pagal Julijaus kalendorių. Tai viena svarbiausių stačiatikių žiemos švenčių, skirta Šv. Nikolajui – geradariui, keliautojų globėjui ir vienam labiausiai gerbiamų šventųjų[2].
Stačiatikių bendruomenėse ši diena pažymima pamaldomis, labdara ir vaikų šventėmis. Balkanuose, ypač Serbijoje, ši diena vadinama „Nikoljdanu“ ir yra viena labiausiai minima šeimos šventė. Ukrainoje ir Rusijoje tai laikas, kai vaikams dalijamos dovanos, o bendruomenės organizuoja labdaros akcijas nuskriaustiesiems.
Šventė ne tik žymi dvasinę globą, bet ir tradicinį perėjimą į rimtesnį Kalėdų laukimo etapą.
Data: gruodžio 19 d.
Religija: stačiatikybė
Šalys: Serbija, Ukraina, Rusija, Bulgarija, Gruzija.
Chanuka: žydų šviesos šventė, kurios data kasmet kinta
Gruodis žydų bendruomenėms – Chanukos metas. Tai aštuonias dienas trunkanti šventė, kurios ištakos siekia II a. pr. m. e., kai Jeruzalės šventykloje įvyko stebuklas: jos aliejus, kurio buvo likę vienai dienai, degė aštuonias. Chanuka nėra „žydiškos Kalėdos“, kaip kartais klaidingai sakoma. Tai šventė, pasakojanti ne apie gimimą, o apie atkaklumą, tikėjimą ir šviesą.
Kiekvieną vakarą uždegama po vieną žvakę devynšakėje žvakidėje – chanukijoje, kepamos sufganiot spurgos ir latkes blyneliai, žaidžiamas tradicinis dreidel žaidimas. Chanukos data kasmet skiriasi, nes judaizmas remiasi mėnulio–saulės kalendoriumi, todėl vienais metais ji prasideda lapkritį, kitais – vėlyvą gruodį.
Chanukos datos:
- 2025 m. – gruodžio 14–22 d.
- 2026 m. – gruodžio 4–12 d.
Šalis ir bendruomenės:
Izraelis, JAV, Kanada, Europos ir pasaulio žydų diasporos.
Koptų Epifanija – sausio 19-oji: Kristaus krikšto šventė Egipto tradicijoje
Egipto koptų krikščionys, kaip ir daugelis rytų tikinčiųjų, laikosi Julijaus kalendoriaus, todėl jų Epifanija (Kristaus krikšto šventė) minima sausio 19-ąją. Ši diena Egipte vadinama „Timkat“ arba „Eid al-Ghitas“, o šventė pasižymi išskirtiniu rituališkumu: tikintieji dalyvauja vandens šventinimo ceremonijose, purškia ar semia pašventintą vandenį kaip palaiminimo ženklą.
Timkat švenčiamas ne tik Egipte, bet ir Etiopijoje, kur tai viena didžiausių metų religinių švenčių, sutraukianti milžiniškus būrius tikinčiųjų su baltomis drobulėmis ir spalvingomis procesijomis. Tai viena įspūdingiausių žiemos švenčių pasaulyje, dar neturinčių atitikmens Vakarų tradicijoje.
Data: sausio 19 d.
Religija: koptų ir etiopų stačiatikybė
Šalys: Egiptas, Etiopija, Eritrėja
Krampusnacht – gruodžio 5-oji: mitologinė tamsioji Advento pusė
Skirtingai nuo dvasinės Nekaltojo Prasidėjimo ar Kalėdų šventės, gruodžio 5-oji kai kuriose Alpių regiono šalyse turi visiškai kitokį charakterį. Tai Krampusnacht, naktis, kai pasirodo Krampus – raganiškas, demoniškas personažas, lydintis Šv. Mikalojaus palydą. Legenda teigia, kad Krampus baudžia neklusnius vaikus, o šventasis Mikalojaus apdovanoja geruosius.
Ši naktis ypač populiari Austrijoje, Pietų Vokietijoje ir Italijos Tirolio regione. Jaunimas rengiasi kaukėmis ir kailiais, dalyvauja triukšmingose eisenose ir vaidinimuose. Nors ši tradicija nėra religinė, ji yra giliai įsišaknijusi žiemos švenčių laikotarpiu ir atskleidžia kultūrines Alpių regiono šaknis.
Data: gruodžio 5 d.
Kilmė: Alpių regiono folkloras
Šalys: Austrija, Vokietija, Italijos Tirolis, Slovėnija
Yule: žiemos solsticijos šventė – gruodžio 21–22 d.
Kol krikščionybė dar nebuvo paplitusi Europoje, šiaurės tautos žiemos vidurį minėdavo Yule – Saulės sugrįžimo šventę. Tai viena seniausių žiemos švenčių, kuri šiandien atgimsta neopagonių, vikanų ir įvairių šiaurietiškų tradicijų gerbėjų bendruomenėse.
Yule švenčiama tuo metu, kai naktis būna ilgiausia, o dienos pradeda ilgėti. Žmonės kuria laužus, puošia amžinai žalius medžius (iš čia kilo Kalėdų eglė), valgo sočius patiekalus ir kviečia šviesą į savo namus.
Ši šventė nėra priešinga Kalėdoms – greičiau jų istorinė, pagoniška šaknis.
Data: žiemos saulėgrįža – gruodžio 21–22 d.
Šalys: Skandinavijos tradicijos, neopagoniškos bendruomenės Europoje ir JAV.
Epifanija arba Trijų Karalių diena – sausio 6-oji: magų dovanos ir Kristaus apsireiškimas
Sausio 6-oji daugelyje krikščioniškų pasaulio bendruomenių yra antroji pagal svarbą žiemos šventė po Kalėdų. Vakarų tradicijoje ji vadinama Trijų Karalių diena ir simbolizuoja evangelinį pasakojimą apie išminčių – Kasparo, Merkelio ir Baltazaro – kelionę į Betliejų. Rytų krikščionybėje ši diena žymi Kristaus krikštą Jordano upėje ir vadinama Epifanija arba Teofanija.
Ši šventė ypač reikšminga Ispanijoje, kur vaikams dovanos tradiciškai įteikiamos ne per Kalėdas, o būtent per Trijų Karalių šventę. Italijoje šis laikotarpis siejamas su Bafanos tradicija – gerąja ragana, nešančia dovanas vaikams. Lenkijoje tai oficiali nedarbo diena su miestų procesijomis. Rytų krikščionims tai laikas, kai pašventinama vanduo, laikomos ilgos liturgijos, o tikintieji maudosi šaltame vandenyje kaip apsivalymo rituale.
Epifanija simboliškai užbaigia Kalėdų ciklą, todėl yra neatsiejama žiemos švenčių dalis tiek Vakarų, tiek Rytų bažnyčiose.
Data: sausio 6 d. (o pagal Julijaus kalendorių – sausio 19 d.)
Religija: katalikybė, protestantizmas, stačiatikybė (skirtingomis datomis)
Šalys: Ispanija, Italija, Lenkija, Vokietija, Graikija, Rusija, Serbija, Egiptas (koptai)
Kwanzaa: gruodžio 26 – sausio 1 d. – Afrikos bendruomeniškumo šventė
Kwanzaa – viena jauniausių žiemos švenčių, atsiradusi 1966 m. JAV kaip afroamerikiečių kultūros ir afrikietiško paveldo įprasminimas. Tai nėra religinė šventė, tačiau jos reikšmė – dvasinė ir kultūrinė: vienybė, atsakomybė, savidisciplina, šeima, kūryba.
Kiekvieną dieną uždegama vis kita žvakė septynšakėje žvakidėje – kinaroje, o šeimos renkasi dalintis maistu, muzika ir istorijomis.
Data: gruodžio 26 d. – sausio 1 d.
Šalys: JAV, Kanada, Afrikos diasporos bendruomenės visame pasaulyje.
Adventas ir Šv. Mikalojaus diena: krikščioniškos tradicijos už Kalėdų ribų
Nors Adventas ir Šv. Mikalojaus diena dažnai lieka Kalėdų šešėlyje, jos turi atskirą gilią prasmę.
Adventas – laukimo, ramybės ir susikaupimo metas, prasidedantis ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas. Tai vainikų, žvakių, labdaros ir tylos laikas.
Šv. Mikalojaus diena gruodžio 6 d. ypač svarbi Vokietijoje, Nyderlanduose, Austrijoje.
Žiema – ne viena šventė, o visas pasaulis tradicijų
Nors Kalėdos tapo globaliu reiškiniu, žiemos laikotarpis iš tiesų yra kultūrinių ir religinių švenčių mozaika: nuo žydų Chanukos stebuklo iki budistų nušvitimo, nuo pagoniškos Saulės sugrįžimo šventės iki stačiatikių Kalėdų sausio 7-ąją, nuo Afrikos diasporos Kwanzaos iki labai senų vietinių tradicijų įvairiuose žemynuose.
Visas šias šventes jungia viena mintis: šviesa ir viltis net ir tamsiausiu metu.
