Jis buvo sistemos dalis, bet atsisakė tapti jos įrankiu
Jis vilkėjo vokišką uniformą. Ant peties – Trečiojo reicho ženklai. Kišenėje – dokumentai, kurie suteikė jam valdžią. O viduje – kažkas, kas visai nederėjo su laiku, kuriame jis gyveno ir su žiauria bei nepateisinama tuometine Vokietijos santvarka.
Jo vardas buvo Wilhelmas Hosenfeldas. 1940-aisiais jis tarnavo okupuotoje Lenkijoje, Varšuvoje. Wehrmachto karininkas. Ne pasipriešinimo dalyvis, ne pogrindininkas. Sistemos žmogus, jos viduje – nuo pat pradžių iki pabaigos.
Jis matė tuometinės Vokietijos valdžios žiaurumą ir tai, kaip miestas pamažu netenka veido. Kaip žmonės tampa „elementais“, „darbo jėga“, „problema“. Kaip vaikai dingsta iš gatvių ne todėl, kad išaugo, o todėl, kad jų daugiau niekam nereikia. Ir kažkur tame mechanizme jis sustojo.
Hosenfeldas dirbo sporto ir švietimo srityje – tai suteikė jam prieigą prie pastatų, darbo leidimų, maisto paskirstymo. Jis galėjo apsimesti nematančiu. Galėjo laikytis įsakymų.
Galėjo, kaip daugelis, sakyti: „Aš nieko negaliu pakeisti.“
Kasdieniai sprendimai, kurie karo metu reiškė gyvybę arba mirtį
Bet jis pasirinko kitaip. Jis slėpė lenkų ir rusų vaikus – priskirdamas juos sporto ar darbo programoms, kurios saugojo nuo deportacijos. Jis padėdavo karo belaisviams gauti darbą – ne tam, kad jie tarnautų Reichui, o tam, kad nebūtų sušaudyti. Jis dalijo maistą, kai jo nebuvo leista dalyti. Jis klastojo dokumentus, kai dokumentai tapo mirties nuosprendžiu.
Tai nebuvo dideli gestai. Tai buvo kasdieniai sprendimai, kurie galėjo kainuoti gyvybę.
Savo dienoraštyje jis rašė ne apie didvyriškumą, o apie gėdą.
„Aš mačiau, kas nutinka, kai žmogus nustoja būti žmogumi.“
Tai nebuvo sakinys istorijai. Tai buvo sakinys sau.
Jis žinojo, kad karas baigsis. Bet taip pat žinojo, kad ne visi sulauks tos pabaigos, jei niekas nieko nedarys dabar.
Karas baigėsi, bet teisingumas jam neatėjo
Kai karas baigėsi, Hosenfeldo istorija nesibaigė išgelbėjimu. Jį suėmė sovietai. Nepaisant liudijimų, nepaisant žmonių, kuriuos jis išgelbėjo, jis buvo laikomas priešo karininku. Jis buvo išsiųstas į sovietų darbo stovyklą.
Ten jis mirė 1952 metais – nuo ligų, išsekimo, be teismo, be grįžimo namo.
Tie, kuriems jis padėjo, bandė jį išgelbėti jau po karo. Rašė prašymus. Liudijo. Pasakojo, kas jis buvo.
Šiandien Wilhelmas Hosenfeldas prisimenamas ne dėl uniformos, kurią vilkėjo, o dėl ribos, kurios jis neperžengė.
Jis nebuvo šventasis. Jis nebuvo revoliucionierius. Jis tiesiog atsisakė tapti tuo, kuo sistema norėjo jį padaryti.
Ir kartais istorijoje to užtenka. Ne tam, kad išgelbėtum visus. O tam, kad išsaugotum žmogų – savyje ir kituose.
Istorija paremta realiais faktais, tačiau pasakojama literatūrine forma. Kai kurios detalės gali būti apibendrintos ar emociškai sustiprintos, siekiant perteikti žmogiškąją istorijos pusę.
