Vokietija susilaukia kritikos ir dėl santykių su Kinija, ir dėl prastai funkcionuojančios kariuomenės
Vokietijai reikia mažiausiai 20,5 mlrd. dolerių, kad galėtų bandyti atstatyti „visiškai išsekusias“ kariuomenės amunicijos atsargas. Apie šią problemą perspėjo Vokietijos Bundestago ginkluotųjų pajėgų komisarė Eva Hoegl.
Vokietijos politikė pabrėžė, kad yra „nepriimtina, jog šalies valdžia nesiima skubių veiksmų ir priemonių, kad jau dabar būtų aprūpintas karinis personalas“[1].
E. Hoegl ragina Vokietijos administraciją sutelkti dėmesį į ginklų sandėlių papildymą ir dabartinės, padidėjus saugumo rizikos Europoje fone, reikalauja atkreipti dėmesį į apgailėtiną Vokietijos karių, tiek šalyje, tiek ir dislokuotų kitose Europos valstybėse, pavyzdžiui, Lietuvoje, padėtį.
O prasta Vokietijos kariuomenės padėtis šiuo metu nėra vienintelė valstybinė problema. Vokietijos parlamentarų tarpe auga baimė, jog auganti šalies priklausomybė nuo Kinijos ateityje gali tapti dar viena Rusijos situacija.
Vokietijos priklausomybė nuo rusiškų dujų dabar šalį įstūmė į visišką energetinę krizę, o dalis ekspertų ir politikų baiminasi, kad prekybinė priklausomybė nuo Kinijos ateityje gali turėti dar didesnių pasekmių.
Vokietijos kariuomenė – gilioje krizėje
1989 m. griuvus Berlyno sienai, Vokietijos kariuomenės biudžetas sumažėjo, o jos ginkluotosios pajėgos buvo pertvarkytos taip, kad daugiausia dėmesio būtų skiriama tik ribotam dislokavimui užsienyje. 2021 m. Vokietija gynybai išleido 1,3 proc. savo BVP. Palyginimui, 1990 m. šalies karinis biudžetas sudarė apie 3 proc. BVP[2].
Vokietija tikrą poreikį atnaujinti savo gynybos pajėgumus pajuto 2014 m., reaguodama į Rusijos vykdytą Krymo aneksiją. Šis poreikis dar labiau išaugo po šių metų vasario, kai Rusija surengė plataus masto invaziją į Ukrainą. Tuomet kancleris Olafas Scholzas paskelbė, kad Vokietijos kariuomenei reikia pokyčių ir pažadėjo skirti 100 mlrd. eurų papildomų lėšų[3].
Tačiau pokyčių vis dar nematome. Pavasarį įsteigta parlamentinė institucija, turinti paskirstyti pinigus modernizavimo ir reformų programoms, posėdžiavo tik kartą. Gynybos ministerija neturi jokių pasiūlymų dėl viešųjų pirkimų, o sekantis posėdis įvyks tik vasario mėnesį. Ekspertai dabar jau užtikrintai teigia, kad 2023 m. gynybos biudžetas nepadidės, o remiantis dabartiniais vyriausybės planais, sumažės 300 mln. eurų.
Dalis vokiečių politikų ir politikos apžvalgininkų akcentuoja, kad toks šalies valdžios neveiksnumas kelia nepasitikėjimą ne tik tarp pačių šalies piliečių, bet ir tarp NATO partnerių. Pabrėžiama, kad Vokietija net nevykdo NATO nustatyto įsipareigojimo gynybai išleisti 2 proc. nuo BVP. O norint pasiekti NATO tikslus šiais metais, išlaidos kariuomenei turėtų augti iki 75,5 mlrd. eurų ir iki 85,6 mlrd. eurų iki 2026 m.
O gandai apie vokiečių kariuomenės trūkumus sklinda vis greičiau. Anonimu likti norintis NATO diplomatas Vakarų žiniasklaidai Vokietijos kariuomenės politiką apibūdina kaip „iš esmės teigiamą“, tačiau pabrėžia strateginės logikos stoką.
Be to, neseniai Vokietijos parlamento įgaliotinio ginkluotosioms pajėgoms ataskaitoje teigiama, kad iš Lietuvos grįžę vokiečių kariai skundėsi, jog jų kolegos iš kitų šalių šaipėsi iš jų dėl tragiškos radijo įrangos būklės.
Vien amunicijai reikia milijardų
Vokietijos kariuomenės atstovai teigia, kad būtina sparčiai padidinti šaudmenų atsargas, nes dabar jų užtektų tik kelioms valandoms ar geriausiu atveju, dienoms.
E. Hoegl teigimu, vyriausybė turi liautis rodyti „neveiksnumą“ ir pabrėžė, kad Vokietijai reikia mažiausiai 20,5 mlrd. dolerių, kad papildytų vien tik karinę amuniciją[4]. Už ginkluotąsias pajėgas atsakinga komisarė E. Hoegl paragino Bundestagą skubiai skirti lėšų, sakydama, kad karinio konflikto atveju turimos amunicijos „neužtektų net pusei savaitės“:
„Šis klausimas tęsiasi jau daugelį metų. Be amunicijos viskas yra niekas“, – teigia ji.
Politikė net atskleidė, kad Badeno-Viurtembergo žemėje netoli Prancūzijos sienos rengiami kariai kojines gavo tik praėjusią savaitę, o 43 kariai, kurie kitą savaitę bus siunčiami į Malį, vis dar neturi kelnių ir švarkų. E. Hoegl taip pat teigė, kad septynis mėnesius su NATO dislokuoti Vokietijos kariai Lietuvoje treniravosi be apsauginių liemenių.
„Tai akivaizdžiai prieštarauja principui: „treniruokis taip, kaip kovoji“. Mums reikia daugiau greičio“, – teigia E. Hoegl.
Norinčių į vokiečių kariuomenę – nedaug
Problemų yra ir daugiau. Skaičiuojama, kad Vokietijos ginkluotosiose pajėgose tarnauja 182 000 karių, tačiau iš tikrųjų kai kuriuose daliniuose dėl ligos ir tėvystės atostogų gali būti tik apie 60 proc. faktinio personalo. Ekspertai pabrėžia, kad to tikrai nepakanka, o per mažas karių skaičius yra dar blogiau nei įrangos trūkumas[5].
Vyriausybė siekia iki 2031 m. padidinti personalo skaičių iki 203 000 karių, bet 2011 m. Vokietija sustabdė šaukimą į kariuomenę ir pakeitė jį savanoriška karine tarnyba. E. Hoegl skeptiškai vertina galimybę padidinti karių skaičių ir abejoja ar iki 2031 m. jį pasiekti yra įmanoma. Jos nuomone, Vokietijos kariuomenė „paprasčiausiai nėra patraukli galimiems naujokams“.
„Kai jie pasakoja apie savo kasdienį gyvenimą, kuriame yra skurdžios gyvenamosios patalpos, karinės virtuvės, kurias ruošiamasi uždaryti higienos sumetimais, vaikų priežiūros ir sporto bazių trūkumas, tuomet Bundesveras paprasčiausiai nėra patrauklus“, – situaciją komentavo E. Hoegl.
Be to, po Rusijos invazijos į Ukrainą dvigubai padaugėjo vokiečių, norinčių nutraukti tarnybą šalies ginkluotosiose pajėgose. Nuo sausio iki birželio 2 d. gauti 533 prašymai palikti tarnybą, o tai yra dvigubai daugiau nei pernai. Pernai tokių prašymų buvo 209.
Daugiausia prašymų, 528, pateikė kariškiai arba rezervistai. Dauguma norinčių pasitraukti karių kaip savo sprendimo priežastį nurodė tai, jog „nesitikėjo karinio konflikto“.
Neramina ir auganti priklausomybė nuo Kinijos
Kol vieni Vokietijos politikai suka galvas dėl kariuomenės būklės, kiti baiminasi dėl šalies politikos, kuri verslą stumia tiesiai į sunkiai nuspėjamos Kinijos glėbį. Nepaisant didėjančios geopolitinės įtampos tarp Vakarų, ypač JAV ir Pekino, Vokietijos ekonomika tebėra labai priklausoma nuo Kinijos. Šiuo metu Kinija yra didžiausia Vokietijos prekybos partnerė[6].
Lapkričio pradžioje įvykusi ir Vakaruose kontraversiškai vertinta Vokietijos kanclerio O. Scholzo kelionė į Pekiną supykdė dalį vokiečių politikų. Kanclerį lydėjo gausi verslo delegacija iš didžiausių Vokietijos korporacijų, kurios yra daug investavusios į Kinijos rinką, o tai parodė, kad šalis vis dar laikosi trumpalaike finansine nauda grindžiamo požiūrio į Kiniją.
Dar prieš šią kelionę O. Scholzas sutiko su Kinijos investicijomis į Hamburgo uostą, didžiausią Vokietijos jūrų uostą, taip prieštaraudamas savo ministrų, Europos Komisijos ir Vokietijos partnerių Europoje rekomendacijoms. Į priekaištus kancleris tuomet reagavo teigdamas, kad po Rusijos sukelto energetinio šoko Vokietijos ekonomika negali staiga pakeisti ar net nutraukti prekybos saitų su Kinija.
Vis dėlto, kritikai mano, kad Vokietijos ekonomika tokiu būdu tampa vis labiau priklausoma nuo Kinijos rinkos. O tai rodo ir duomenys. Nuo 2016 m. Kinija yra svarbiausia Vokietijos prekybos partnerė. Pavyzdžiui, vokiečių „Volkswagen“ bent pusė pelno priklauso nuo Kinijos rinkos.
Tokia verslo priklausomybė nuo Kinijos gali priminti ankstesnę energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Pastarosios situacijos padarinius jaučia kiekvienas vokietis, besiskundžiantis dėl išaugusių energetinių išteklių kainų.
Kinijos atveju, jei kiltų reali geopolitinė krizė dėl Taivano, Vokietijos korporacijos yra įsitraukusios į Kinijos rinką, į pavojų pastūmėtų tiek Vokietijos, tiek visos Europos rinkas, ekonomiką, politiką[7]. Politiniu požiūriu, Vokietija yra JAV partnerė. Tačiau Taivano krizės atveju, JAV ir Kinija jau atsidurtų skirtingose barikadų pusėse. Vokietijai tai reikštų būtinybę rinktis, tačiau abu galimi scenarijai būtų tragiški.
Dėl tokios situacijos vokiečių valdančiojoje koalicijoje vyksta įnirtingos diskusijos. Pavyzdžiui, žaliųjų partija yra labiau nusiteikusi prieš Kiniją. Jie pasisako už tai, kad diversifikavimo pastangos būtų vykdomos skubiau, pasisako ir už griežtesnį požiūrį į žmogaus teises.
Žaliųjų kontroliuojama Užsienio reikalų ministerija prižiūri pirmosios Vokietijos nacionalinio saugumo strategijos ir naujosios Kinijos strategijos, kurią ketinama paskelbti artimiausiais mėnesiais, rengimą.
Jie suteiks galimybę Vokietijos sąjungininkams Europoje ir už jos ribų pareikšti savo nuomonę. Dar viena tokia galimybė bus 2023 m. sausio mėnesį planuojamos Vokietijos ir Kinijos vyriausybių derybos.
O nuomonės gali būti įvairios. Vokietijos vidaus žvalgybos vadovas Thomas Haldenwangas reiškia rimtą susirūpinimą dėl Kinijos ir teigia, kad ilguoju laikotarpiu Kinija kelia daug didesnę grėsmę Vokietijos saugumui nei Rusija.
„Rusija yra audra. Kinija yra klimato kaita“, – sakė jis.
Tuo tarpu mažai politinių svertų šalyje turintis Vokietijos prezidentas Frankas Valteris Šteinmejeris atsargiai primena, kad Vokietija turi „pasimokyti iš Rusijos karo Ukrainoje“.
„Ir ta pamoka yra ta, kad mes turime sumažinti savo vienpusę priklausomybę, visur kur tik galime. Tai ypač pasakytina apie Kiniją“, – sakė Vokietijos prezidentas.
