Europos valstybės jau ima kaltinti viena kitą
Ukrainoje karui tęsiantis, Vakaruose auga susiskaldymas. Šiuo metu vis daugiau aukšto rango pareigūnų ima abejoti, kiek dar ilgai galės remti Ukrainą. Be to, vis daugiau pasigirsta ir kaltinimų, jog viena ar kita valstybė nepadarė visko, ką galėjo, kad paremtų užpultą šalį.
Buvęs Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Johnsonas žiniasklaidai pareiškė, kad viena iš europinio atsako į Rusijos invaziją lyderių Prancūzija ilgą laiką neigė karo perspektyvą. B. Johnsonas pažėrė kaltinimų ir Vokietijai, kurios valdžia esą tikėjosi greito Ukrainos pralaimėjimo. Italija taip pat sulaukė kritikos dėl ypač didelės energetinės priklausomybės nuo Rusijos.
Viena aktyviausių Ukrainos rėmėjų ir užtarėjų Lenkija taip pat gali imti keisti savo toną. Lenkų Europos Parlamento (EP) narys Ryszardas Czarneckis pareikalavo, kad Ukraina atsiprašytų už Lenkijos teritorijoje nukritusią ir du asmenis pražudžiusią raketą.
Nors kol kas lenkų visuomenė demonstruoja beveik nepajudinamą solidarumą su ukrainiečiais, ilgi ir varginantys karo mėnesiai tai gali pakeisti. O Lenkijos – tiek gyventojų, tiek ir valdžios atstovų nuomonė Vakaruose rūpi vis labiau.
Ekspertai pabrėžia, kad Lenkija tapo beveik svarbiausia Amerikos partnere svarbiausiuose Europos saugumo frontuose – kariniame, ekonominiame ir energetiniame.
Savo ruožtu Ukraina ir toliau bando atremti masinius rusų bepiločių orlaivių antpuolius, kurie specialiai taikosi į gyvybiškai svarbią energetikos infrastruktūrą. Dėl paskutinių atakų, trečiadienį beveik 80 proc. šalies teritorijos paskendo tamsoje[1].
Iš buvusio Jungtinės Karalystės premjero lūpų – kirčiai Vokietijai, Prancūzijai ir Italijai
Karas tęsiasi jau devynis mėnesius. Per šį laikotarpį būta ir intensyvių mūšių, ir siaubingų karo nusikaltimų įrodymų atradimo, ir lėtesnių, štilį primenančių akimirkų. Žiemai esant jau visai ant nosies, dalis karo ekspertų spekuliuoja, kad karo veiksmai gali visiškai sulėtėti. Tokia apgaulinga ramybė Vakarų politikams tampa puikia proga pasinerti į teorines diskusijas apie karo ateitį ir galimą jo baigtį. Taip pat apie tai, kas karo pradžioje buvo daroma neteisingai.
Buvęs Jungtinės Karalystės premjeras B. Johnsonas „CNN Portugal“ žiniasklaidos kanalui neseniai pareiškė, kad didžiausios ir įtakingiausios Europos šalys karui prasidėjus, demonstravo mažiau nei solidarų požiūrį.
Pasak buvusio britų premjero, Vokietija tikėjosi greito Ukrainos pralaimėjimo, o Prancūzija neigė karo faktą iki pat vasario 24 d., kai Rusijos kariai įžengė į Ukrainą.
„Tai buvo didžiulis šokas. Matėme, kaip telkiasi Rusijos bataliono taktinės grupės, tačiau skirtingų šalių požiūriai labai skyrėsi“, – teigia B. Johnsonas.
B. Johnsonas konkrečiai paminėjo tris Europos Sąjungos (ES) valstybes, kurios, pasak jo, ne taip tvirtai nei kitos sąjungininkės reagavo į Rusijos „specialiąją karinę operaciją“.
„Vienu metu Vokietija laikėsi nuomonės, kad jei tai įvyks, o tai būtų katastrofa, tuomet būtų geriau, kad viskas greitai baigtųsi ir Ukraina pasiduotų. Negalėjau tam pritarti, maniau, kad tai būtų katastrofiškas požiūris. Tačiau galiu suprasti, kodėl jie taip manė ir jautėsi“, – sakė B. Johnsonas, užsimindamas apie „įvairias pagrįstas ekonomines priežastis“ dėl vokiečių pozicijos[2].
Vokietija tiek tarp Rytų Europos politikų, tiek Vakarų žiniasklaidoje iš tiesų sulaukė nemenkos kritikos bangos dėl savo pradinės nepakankamos paramos Ukrainai.
Liūdnai pagarsėjo ir istorija, kai Berlynas prieš rusų invaziją Ukrainai nusiuntė 5 000 šalmų, kai kitos NATO sąjungininkės dislokavo prieštankines raketas, dronus, šaudmenis ir ginkluotę. Ilgainiui Vokietija padidino savo karinę pagalbą Ukrainai.
Prancūzija, kaip ir Vokietija, taip pat sulaukė tiek aštrių B. Johnsono žodžių, o anksčiau – ir kritikos. Buvusio britų ministro pirmininko teigimu, Prancūziją labai nustebino Vladimiro Putino vasario 24 d. paskelbta „specialioji karinė operacija“.
„Neabejokite tuo, jog prancūzai neigė viską iki pat paskutinės akimirkos“, – sakė B. Johnsonas.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas vyko į Maskvą likus vos kelioms savaitėms iki invazijos, kad paragintų V. Putiną išsaugoti taiką. Prancūzijos karinės žvalgybos vadovas kovo mėnesį buvo atleistas už tai, kad nenumatė Rusijos planų.
Vėliau E. Macronas ne kartą telefonu diskutavo su Rusijos lyderiu – šie skambučiai buvo tapę internautų ir net dalies politikų proga pasišaipyti iš pavėluotų prancūzų prezidento pastangų.
B. Johnsonas taip pat atkreipė dėmesį į pirminį Italijos, kuriai tuo metu vadovavo Mario Draghi, atsaką. Pasak buvusio Jungtinės Karalystės premjero, vienu metu M. Draghi tiesiog pasakė, kad jie negalės palaikyti mūsų pozicijos dėl didžiulės „energetinės priklausomybės nuo Rusijos“.
Vis dėlto, atlėgus pirminei reakcijai, ES valstybės sugebėjo pasiekti daugiau ar mažiau vieningą poziciją paramos Ukrainai klausimu. Pasak B. Johnsono, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, anksčiau priešiškai nusiteikusių ES šalių požiūris pasikeitė.
„Įvyko taip, kad visi – vokiečiai, prancūzai, italai, visi, Joe Bidenas – pamatė, kad tiesiog nėra kitos išeities. Nes su šiuo žmogumi negalima derėtis. Tai svarbiausia. ES pasielgė puikiai. Po viso mano nerimo… atiduodu pagarbą, kaip ES pasielgė. Jie buvo vieningi“, – teigia B. Johnsonas.
B. Johnsonas buvo vienas iš aktyviausių Ukrainos rėmėjų
Savo kadencijos metu B. Johnsonas dažnai kritikavo Rusijos invaziją ir užmezgė artimus santykius su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu. B. Johnsonas yra teigęs, kad susiklosčius tokioms aplinkybėms, V. Zelenskis vadovauja „tiesiog puikiai“.
„Jis labai drąsus žmogus. Manau, kad šio konflikto istorija būtų buvusi visiškai, visiškai kitokia, jei jo nebūtų buvę“, – teigė buvęs britų premjeras[3].
B. Johnsonas taip yra išreiškęs palaikymą Ukrainos narystei ES bei teigė, kad jei šalis nuspręs tapti bloko nare, ji turėtų to siekti ir tai tikrai būtų naudinga Ukrainai, nes „padėtų jai įgyvendinti politines ir ekonomines reformas“. Kijevas prašymą įstoti į bloką pateikė anksčiau šiais metais.
Pats B. Johnsonas liepos mėnesį buvo priverstas atsistatydinti po to, kai pasikartojantys skandalai sukėlė abejonių jo reputacija, paskatino klausimus dėl pasitikėjimo vyriausybe ir privertė atsistatydinti dešimtis jo ministrų.
Vokiečiai sureagavo į kaltinimus
Vokietija jau spėjo atsakyti į B. Johnsono teiginius, jog jos vyriausybė norėjo „greito Ukrainos pasidavimo“. Vokietijos vyriausybės atstovas spaudai Steffenas Hebestreitas tokias kalbas pavadino „visiškomis nesąmonėmis“.
„Žinome, kad buvęs ministras pirmininkas visada turi labai įdomų savo santykį su tiesa“, – sakė Vokietijos vyriausybės atstovas[4].
Jis taip pat priminė, kad kancleris Olafas Scholzas tris dienas po invazijos, vasario 27 d., sakydamas kalbą parlamente tvirtai gynė Ukrainą ir jos suverenitetą.
Vis dėlto, vokiečiams kalbos apie vangią jų pagalbą negali būti staigmena net ir dabar. Neseniai pranešta, kad Lenkijos gynybos ministras Mariuszas Blaszczakas paprašė Vokietijos vyriausybės vietoj Lenkijai skirtų JAV raketų „Patriot“ pristatyti jas Ukrainai. Berlynas atsakė, kad jų raketos skirtos tik NATO dislokavimui ir atsisakė jas perduoti Kijevui[5].
Vokietija siūlo savo karinę pagalbą Lenkijai, tačiau patys lenkų politikai vis dažniau ja abejoja. Lenkijos teisės ir teisingumo parlamento narys Marek Suski vienoje radijo laidoje neseniai kalbėjo apie tai, kad po sprogimo Przewodove, kurio metu žuvo du lenkai, vokiečiai pasiūlė savo pagalbą. Tačiau politikas išreiškė atvirą abejonę Vokietijos įsipareigojimais tą pagalbą suteikti ir kaip pavyzdį pateikė Lietuvos atvejį[6].
Vokietija, kaip NATO narė, yra atsakinga už mūsų šalies saugumą, tačiau diskusijos dėl pajėgų dislokavimo Lietuvoje yra apipintos gandais bei net ir šiandien lieka ypač miglotos.
Lenkijos parlamentaras laukia Ukrainos atsiprašymo
Tuo tarpu vienas iš Lenkijos EP narių, R. Czarneckis, dėl Lenkijoje nukritusios, kaip manoma, ukrainiečių raketos, laukia Ukrainos atsiprašymo.
„Manau, kad Ukrainos klaida, jog iki šiol nesulaukėme atsiprašymo dėl to, kas įvyko Przewodove. Atsiprašymo nebuvimas yra dovana Putinui“, – teigia jis[7].
Politikas teigia nesuprantantis, kodėl apsimetama, kad už tai atsakingi rusai, nors Amerikos žvalgybos tarnyba nedviprasmiškai nurodė, kas dėl to kaltas.
„Suprantu visas aplinkybes, kad tai nebuvo tyčinis veiksmas, tačiau faktas yra faktas“, – vertino R. Czarneckis.
Politiko teigimu, jei ukrainiečiai būtų pasakę „atsiprašau“, Lenkijoje tai būtų priimta su supratimu:
„Rusija pasinaudos tokiomis situacijomis, kad atskirtų lenkus ir ukrainiečius. Dabartinėje situacijoje man taip pat nesuprantami vieno iš prezidento V. Zelenskio patarėjų žodžiai, kuris tuo metu, kai Ukraina turėtų ieškoti sąjungininkų, sako, kad Ukraina ir Lenkija varžysis dėl lyderystės šiame Europos regione, o Ukraina laimės šias varžybas. Mano nuomone, ukrainiečiai dabar turėtų susitelkti į Rusijos puolimo atrėmimą ir įvertinti didžiulį Lenkijos, kuri labai aktyviai padėjo, vaidmenį,“ – teigia lenkų politikas.
Lenkų palaikymas Ukrainai išlieka stiprus
Tačiau apklausos rodo, kad bent jau Lenkijos visuomenėje palaikymas Ukrainai ir toliau išlieka milžiniškas. Apklausą dienraščio „Dziennik Gazeta Prawna“ ir radijo RMF FM užsakymu atliko bendrovė „United Surveys“. Jos duomenimis, tik 19 proc. lenkų mano, kad incidentas netoli Ukrainos sienos esančiame Przewodovo miestelyje turės įtakos Lenkijos ir Ukrainos santykiams[8].
Nuomonės išsiskiria tik ties klausimu, kokia pagalba turėtų būti suteikta Ukrainai. Tarp apklaustųjų 80 proc. lenkų mano, kad jų šalis turėtų suteikti humanitarinę pagalbą, 68 proc. teigia, kad vyriausybė turėtų priimti pabėgėlius iš karo draskomos šalies, o 58 proc. pasisako už lengvosios ginkluotės, pavyzdžiui, granatsvaidžių ar karabinų siuntimą. Be to, kas trečias lenkas nori, kad Lenkija Ukrainai tiektų sunkiąją ginkluotę.
Nors beveik penktadalis respondentų sutinka, kad lenkai, norintys prisijungti prie Ukrainos užsienio legiono, turėtų turėti galimybę tai padaryti, beveik niekas neatsakė, kad norėtų, jog Lenkijos kariuomenė būtų dislokuota Ukrainoje.
„Tai stebėtinai geri rezultatai. Nuovargis nuo karo temos akivaizdus, tačiau paramos Ukrainai sumažėjimas nėra toks dramatiškas, kokio būtų galima tikėtis po pusę metų trukusio konflikto ir visų jo pasekmių,“ – teigia Varšuvos universiteto Migracijos tyrimų centro atstovas Maciejus Duszczykas.
Lenkijos rolė tarptautinėje arenoje tampa vis pastebimesnė
Iš tiesų, kalbėdamas po praėjusios savaitės mirtinos raketos incidento netoli Przewodovo, Lenkijos kaimo netoli Ukrainos sienos, Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis pabrėžė, kad dėl to kalta Rusija, vykdanti agresiją prieš Ukrainą.
Pažymėjęs, kad „pasyvumas mums būtų savižudybė“, M. Morawieckis toliau pabrėžė, kad „yra tik vienas būdas įtraukti Lenkiją į karą, ir šis būdas yra nusigręžti nuo Ukrainos rėmimo ir gynimo“.
Tokie žodžiai ir toliau rodo, kad Lenkija išlieka viena tvirčiausių Ukrainos sąjungininkių ir rėmėjų ne tik regione, bet ir visame pasaulyje. O dėl tokios tvirtos pozicijos Lenkija tapo svarbiausia Amerikos partnere kariniame, ekonominiame ar energetiniame Europos fronte[9].
Ekspertai pabrėžia, kad nors Vokietija, tradiciškai svarbiausia Amerikos sąjungininkė regione išlieka atrama kaip logistikos centras, nesibaigiantys Berlyno debatai, kaip atgaivinti savo kariuomenę, ir strateginės kultūros stoka trukdo jos, kaip partnerės, veiksmingumui.
Geopolitiškai ir strategiškai svarbi NATO narė Lenkija, esanti Europos pasienyje su Rusija, yra nepakeičiama. Be to, kaip aktyviai prie saugumo prisidedanti šalis, ji yra svarbūs Amerikos strateginio bendradarbiavimo su Vidurio ir Rytų Europos šalimis vartai.
Iš tikrųjų Lenkija atlieka vis svarbesnį vaidmenį kaip gyvybiškai svarbi užkarda prieš Maskvos geopolitinius sumanymus. Konkrečiai Žešuvas, didžiausias pietryčių Lenkijos miestas, tapo svarbiu Vakarų fortu, priimančiu pabėgėlius iš Ukrainos ir veikiančiu kaip ginklų gabenimo iš JAV centras: mieste įsikūrė JAV kariuomenės 82-oji oro desanto divizija ir kiti amerikiečių kariai.
Karo nuovargis kasdien jaučiamas vis stipriau
O parama Europai, tiek karinė, tiek politinė, yra ypač svarbi. Europai susiduriant su energetikos krize, o kai kuriems JAV įstatymų leidėjams grasinant sumažinti paramą Ukrainai, vis labiau baiminamasi, kad Vakarai gali pasiduoti karo nuovargiui.
Ekonominiai sunkumai, su kuriais šiandien susiduria Vakarų gyventojai, yra neatsiejami nuo karo Ukrainoje. Ukraina karą tęsti gali tik dėl Vakarų visuomenės pakantumo saviems sunkumams[10].
Ilgainiui, šie sunkumai tampa vis mažiau pakenčiami. Be to, Vidurio ir Rytų Europos šalys, kurioms karas Ukrainoje kelia tiesioginę egzistencinę grėsmę, ir Vakarų Europos šalys visada buvo susiskaldžiusios: vienoms Rusija visuomet buvo agresorė, kitoms – naudinga partnerė.
Tačiau kalboms apie karo nuovargį laiko nėra pačioje Ukrainoje. Trečiadienį Ukrainos prezidentas V. Zelenskis paprašė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos imtis veiksmų prieš Rusiją, sakydamas, kad ji atsakinga už nusikaltimus žmoniškumui.
Tai jis teigė turėdamas omenyje aktyvias rusų atakas prieš energetikos infrastruktūros objektus. Ukrainoje įsivyraujant žiemai, milijonai civilių gyventojų liko be elektros, vandens ir šilumos. Ukrainos pareigūnai teigė, kad po Rusijos apšaudymo be elektros energijos liko apie 70 proc. Kijevo regiono[11].
Be to, Ukrainos vyriausybė pranešė, kad tyrėjai neseniai išlaisvintose Mykolajivo ir Chersono srityse rado 50 atskirų masinių kapaviečių vietų.
„Išlaisvintose Mykolajivo ir Chersono sričių teritorijose buvo ištirta 50 vietų, kuriose, tikėtina, yra kapavietės. Paieškos komandos identifikavo apie 200 aukų kūnus“, – teigiama vyriausybės pranešime.
