- Vasario 16-ąją tikiuosi Valdovų rūmuose parodyti Baltijos valstybių ženklus
- Elijas Pinus, žydo tarnavusio pulko stačiatikių kapelionu, asmenybė verta filmo
- Didvyris Pinus buvo iš Panevežio kilęs Lietuvos pilietis
Vasario 16-ąją tikiuosi Valdovų rūmuose parodyti Baltijos valstybių ženklus
Kuriuos surinkau per paskutinius 58 metus (tiek domiuosi ir renku Lietuvos istoriją). O istorijoje kaskart randi vis ką naujo.
Vienas iš parodos skyrių bus skirtas 11 Lietuvos karininkų – latvių Lačplėšio ordino kavalierių. Ir ne tik jiems – dar apie 20 Latvijos piliečių-lietuvių tapo didvyriais gindami jauną valstybę. Bet viena pavardė atvertė nežinomą istoriją, vertą filmo.
Elijas Pinus, žydo tarnavusio pulko stačiatikių kapelionu, asmenybė verta filmo
Elijas Pinus gimė 1880 m. Mogiliove, mokėsi Peterburgo konservatorijoje, o caro armijoje tarnavo 90-ojo Onegos pulko Taline stačiatikių kapelionu (tai buvo neįprasta, nes Elijas buvo žydas, tik prieš kelerius metus atsivertęs į kitą religiją). Paskui jis teigia baigęs Pavlo karo mokyklą Peterburge (įrodymų nėra), gavęs visą saują caro ir prancūzų ordinų (irgi be dokumentų). 1918-tais atsidūrė Rygoje ir Jelgavoje, rinko samdinius baltiesiems generolams. Visai natūraliai atsirado Jelgavoje (tada – Mitavoje) buvusiame pulkininko Bermonto štabe. Buvo priskirtas prie Pskovo komendanto Bulak-Balachovičiaus, kuris Pskove be teismo sušaudęs nemaža žydų, karininke „von Pinus“ žydo neatpažino. Nežinia kas atsitiko, bet čia Elijas von Pinus savo paslaugas pasiūlė Latvijos generalinio štabo Žvalgybos skyriui ir per visą „bermontiadą“ davė latviams svarbių ir slaptų dokumentų. Kartu su vokiečiais į Prūsiją nepabėgo, o iš latvių atsiėmė Lačplėšio ordiną.
Didvyris Pinus buvo iš Panevežio kilęs Lietuvos pilietis
Ir čia paaiškėjo, kad didvyris Pinus yra… Lietuvos pilietis, tik 1923-ais sugrįžęs (iš Panevėžio) į Latviją ir čia už ankstesnius nuopelnus dar gavęs ir dvarelį Lestenėje. Tik buvę darbdaviai-latvių žvalgyba į bendradarbį jau žvelgė įtariai – mat jis vadovavo „Rusų sakalams“, fašistuojančių emigrantų organizacijai. 1933-tais buvęs karininkas paskelbė „turįs itališkų šaknų“ ir pasikeitė pavardę į Ilją Pinozzi. 1937 metais emigravo į Čekoslovakiją, o paskui atsidūrė Belgrade. Čia gal atsitiktinai, o gal pagal paieškomų sąrašą pakliuvo į NKVD rankas. 1952 m. kovo 29-ąją Elijas Pinus-Pinozzi mirė Vorkutos lageryje.
Šita biografija – galvosūkis Latvijos istorikams. Žydų bendruomenė gal norėtų jį įrašyti į žydų-Lačplėšio didvyrių sąrašą (jame – tik 4 žydai, kai Lietuvoje žydų-Vyties kavalierių net 20), bet kaip tada su jo pabėgimu iš judėjų? O man įdomu – ką jis veikė Lietuvoje?
