Viktoras Jašinskas pasaulį mato kaip žaidimą, kuriame žmogus turi teisę pats ieškoti atsakymų
„Narnijos kronikose“ kalbinamas Viktoras Jašinskas savo pasaulėžiūrą dėlioja ne iš dogmų, o iš klausimų. Jis pripažįsta paprastai ir be užuolankų: „Mes nė vienas nežinome, kaip veikia šitas pasaulis iš tikrųjų. Viskas yra tik teorijos ir prielaidos.“ Jam artimas laisvamanio kelias – ne protesto dėl protesto, o vidinio smalsumo ir intelektinės laisvės pasirinkimas.
„Laisvamanis – tai žmogus, kuris nėra linkęs tikėti viskuo, ką jam teigia mokslas, valdžia ar bažnyčia. Jis neturi raudonų linijų ir nėra uždarytas dėžutėje, nes visą laiką ieško atsakymų pats“, – sako jis.
Viktoras primena ir istorinius pavyzdžius – Jonas Basanavičius taip pat vadintas laisvamaniu, nepriklausomu nuo partinių linijų, bet gerbiamu visų signatarų. Ši detalė jam svarbi: jei žmogus gali mąstyti laisvai, jo nebūtina kažkur priskirti, kad jis turėtų vertę.
Viktoras savo vidinę kelionę vadina nuolatiniu lygio perėjimu. Jam pasaulis – tarsi žaidimas, kuriame prasideda nuotykis, radus naują minties artefaktą.
„Šitas žaidimas yra ieškojimas. Surandi vieną artefaktą, pereini į kitą lygį. Tie lygiai niekada nesibaigia“, – sako jis. Tačiau kartu priduria, kad žaidimo taisyklės nėra galutinės – jos keičiasi tiek, kiek žmogus drįsta jas išbandyti.
„Gal čia viskas yra taip, kaip sako bažnyčia. Gal mus sukūrė Dievulis ir tereikia laikytis Dešimties Dievo įsakymų. Bet jeigu galiu patikrinti per materialią prizmę – vadinasi, taip ir veikia“, – svarsto jis.
Tai nėra panieka dvasiniam pasauliui – veikiau raginimas į viską žiūrėti plačiau ir nebijoti pripažinti, kad mes, kaip žmonės, galime klysti.
Sistema veikia kaip dresūros mechanizmas, o laisvė prasideda tada, kai žmogus pats perrašo savo vidinę programą
Viktoro kritika šiuolaikinei sistemai nėra piktas riksmas – ji labiau primena ilgą, atidžią analizę iš vidaus. Jis sako:
„Mūsų dresiruoja nuo pat mažens. Pirmiausia tave suvysto, kad negalėtum pajudėti. Vėliau tau sako: neverk, neįsišok, būk kaip visi. Ir taip iki pat suaugusiojo gyvenimo.“
Švietimo sistema, jo akimis, bando suvienodinti labai skirtingų pajėgumų žmones.
„Žmonės yra kaip kompiuteriai – vienų pajėgumai didesni, kitų mažesni. Bet sistema juos sudeda į vieną dėžutę ir bando išmokyti pagal vieną programą.“
Toks požiūris, sako jis, ne tik slopina individualumą – jis ir nepripažįsta, kad žmonės natūraliai yra skirtingi.
Viktoras remiasi Machiavellio mintimi apie tris žmonių kategorijas ir tvirtina, kad tai tinka ir šiandien: „Dauguma žmonių nesugeba mokytis patys. Yra tie, kurie gali mokytis tik su pastangomis. Ir yra labai maža dalis, kuri, kaip ir aš, gali mokytis savarankiškai ir pati susirasti informaciją.“
Pasak jo, kiekvienas turi savo tempą ir pajėgumus. Vienam reikia kaučerio, kitam – griežtos struktūros, trečias gali pats. Ir visi tie keliai yra normalūs.
Viktoras neslepia – jis pats geba ištrinti savo įpročių programą. Taip jis atsisakė alkoholio ir mėsos. „Vieną rytą išjungiau programą, ir tiek. Nebereikia, neįdomu.“ Tai nėra mada, dieta ar bandymas įtikti kažkam. Tai jo vidinis sprendimas, padarytas be išorinių pavyzdžių ar autoritetų.
Tuo pat metu jis realistiškai pripažįsta: „Jeigu visi staiga taptų tokie kaip aš – sistema sugriūtų. Būtų anarchija. Todėl ir nereikia, kad visi būtų laisvamaniai.“ Ši mintis paradoksali, bet išlaisvinanti. Laisvė jam nėra revoliucinis šūkis – tai tiesiog teisė nepaklusti, kai vidus sako kitaip.
Vilką jis renkasi ne dėl įvaizdžio, o todėl, kad vilkas simbolizuoja laisvę, kuri nepriklauso nuo cirko taisyklių
Viktoras save vadina vilku ne metaforiškai, o kaip vidinį kodą. „Vilkas Lietuvoje nedalyvauja cirke, todėl ir aš esu nedresiruojamas“, – sako jis, ir tame daugiau nei humoras.
Vilkui būdingas lojalumas savo gaujai, natūralus organizuotumas ir pagarba tvarkai, kuri kyla iš gamtos, o ne žmonių sugalvotų normų. Todėl Viktoras stebi žmones per šį instinktų filtrą – kurie geba rūpintis, kurie renkasi tik savo fiziologiją, kurie eina į gylį, o kurie vengia žiūrėti plačiau.
Kalbėdamas apie tuos, kuriuos jis vadina „botais“, Viktoras naudoja žaidimo logiką: automatines būtybes, kurių vienintelė funkcija – užpildyti foną.
„Botus atskiri iš abejingumo. Žmogus, kuris turi sielą, rūpinasi. O yra tokių, kurie stovi kaip daržovės – jiems nerūpi niekas.“
Ši mintis gali skambėti šiurkščiai, bet jo tonas nėra paniekinantis – greičiau konstatuojantis, kad pasaulyje yra ir tuščių žvilgsnių, ir gilios tylos, ir visko tarp jų. Ir kad žmogus turi teisę pastebėti skirtumus.
Galiausiai jo istorija apie sąmoningumą virsta paprastu, bet tiksliu apibendrinimu:
„Kai pradedi eiti savo sąmoningumo keliu, žmonės, kurie mąsto kaip tu, pradeda ateiti pas tave. Nebereikia jų ieškoti – viskas vyksta kaip geometrinė progresija.“
Tai vilko, o ne avies kelias. Ne triukšmingas, ne agresyvus, o natūraliai vedantis link tų, kurie girdi tą patį kauksmą.
Laida „Narnijos kronikos“ rodoma 77TV Youtube kanale kiekvieną sekmadienį 19 val.
Pastaba: Pašnekovų ar vedėjų išsakytos nuomonės bei teiginiai jų laidose nebūtinai sutampa su 77 nuomone.
