Vengrai: NATO dabar peržengtų raudoną liniją, mes tame nedalyvausime

NATO planai Ukrainoje darosi neaiškūs

NATO nori dar aktyviau remti Ukrainą, tačiau Vengrijos Vyriausybė prieštarauja jau tokios paramos planavimo fazėje. Užsienio reikalų ir prekybos ministras Peteris Šijarto (Péter Szijjártó) „Index“ sakė, kad NATO niekada nebuvo taip arti karo, kaip jį privestų naujausias projektas. Gynybos aljansas koordinuotų ginklų pristatymą ir Ukrainos karių mokymą, panaikindamas visus ankstesnius susitarimus.^[1]

Komentuodamas situaciją, susidariusią po Vakarų šalių užsienio reikalų ministrų susitikimo, P. Šijarto atkreipė dėmesį į du esminius momentus.

„Prasidėjus karui NATO priėmė sprendimą, kuris turėjo du mums labai svarbius elementus. Pirmiausia buvo pabrėžta, kad Ukraina nėra NATO šalis. Tuomet buvo akcentuota, jog reikia padaryti viską, kad būtų išvengta tiesioginės konfrontacijos tarp NATO ir Rusijos. Praktiškai tai reiškė, kad šalys narės dvišaliu pagrindu siunčia ginklus ir pinigus Ukrainai, o prireikus padeda su informacija. Kiekvienas sprendimas, kurį NATO priėmė per pastaruosius dvejus metus, buvo išnagrinėtas per šį prizmę. Buvo dvi raudonos linijos: NATO nėra konflikto šalis ir reikia vengti tiesioginės NATO bei Rusijos konfrontacijos. Iki šiol visi tai gerbė, tačiau sulaukėme dienos, kai šie anksčiau pasiekti susitarimai, jau nubrėžtos raudonos linijos, praktiškai ištrinamos ir perbraukiamos. Taip pat naujausiame pasiūlyme yra keletas svarbių elementų, kadangi NATO nori aktyviau koordinuoti mokymų ir ginklų tiekimo sritis, - nurodė jis. - Toks sprendimas dar labiau priartina NATO prie karo. Tiesą sakant, galima teigti, kad NATO niekada nebuvo taip arti karo, kaip galėtų atsidurti su šiuo planu. Nors spaudimas buvo didžiulis, o keli žmonės tiesiogiai suabejojo Vengrijos pozicija, Vengrijos delegacija paskelbė: Vengrija nebenori dalyvauti planavime. Operacijose tikrai nedalyvausime. Tokia veikla Vengrijoje negali vykti, ir ji nenori prie šios akcijos prisidėti nė vienu mokesčių mokėtojo forintu. Paramos paketui buvo numatyta per penkerius metus skirti šimtą milijardų eurų ir prie to turės prisidėti NATO narės. Sutikę, turėtume prisiimti maždaug penkiasdešimt septynių milijardų forintų įsipareigojimą, kas yra nesąmonė. Penkiasdešimties milijardų eurų Europos Sąjungos paketas jau yra, dabar norima, kad NATO pridėtų dar šimtą milijardų eurų.“

Pasak jo, nors pasiūlymas buvo, jį dar galima pakeisti.

„Šią savaitę buvo nuspręsta, kad prasidės projekto pristatymas ir planavimas. Nebuvo priimtas sprendimas dėl pačios vadinamosios misijos ar naujo vaidmens. Tai iš dalies geros naujienos ir iš dalies - blogos. Gerai, kad galutinio sprendimo dar nėra, bet planavimas prasidėjo. Matydamas šalių narių pozicijas, manau, kad labiau tikėtina, jog planavimo pabaiga taps naujos misijos pradžia. Blogos naujienos yra tai, kad kiekvieną planavimo laikotarpio akimirką patirsime didžiulį spaudimą įsitraukti į šį procesą. Tačiau valdžia ištvers iki galo, kovosime iki galo ir savo suverenaus sprendimo neatsisakysime. Net nesijungėme prie planavimo, bet jie mus į tai įtraukė, todėl išeiti bus ne taip paprasta", - pabrėžė vengrų URM vadovas.

Jis taip pat akcentavo, kad tokios reikšmės sprendimai NATO viduje negali būti priimami be amerikiečių žinios ar pritarimo.

Ministras priminė tai, kad artėja Vašingtono viršūnių susitikimas, norisi kažką duoti ukrainiečiams.

„Ryžtingiausi mano, kad ukrainiečius reikėtų oficialiai pakviesti į Aljansą. Norėčiau pabrėžti, kad jei pakviestume ukrainiečius į NATO, tai akivaizdžiai padidintų Trečiojo pasaulinio karo tikimybę. Taip pat buvo iškeltas klausimas - ką duoti ukrainiečiams? Ir jie sugalvojo tokį pakaitinį veiksmą – naują pasiūlymą, numatantį NATO vykdomo koordinavimo vaidmens stiprėjimą", -sakė jis.

NATO aljansas iš gynybinio virsta puolančiu?

Per pastaruosius dvejus metus, pasak P. Šijarto, NATO priėmė daug sprendimų ir žengė žingsnių, kurie sustiprina suvokimą, kad pradinė NATO funkcija, numačiusi, jog Aljansas yra gynybinis, vis labiau grimzta į užmarštį ir tuo pat metu formuojasi puolančio Aljanso įvaizdis.

„Tai visiškai prieštarauja NATO steigimo dokumentui, organizacijos steigėjų ketinimui. Faktas yra tai, kad nei NATO, nei jokia jos valstybė narė nėra puolama. Palyginimui, šiais laikais nemaža dalis šalių vadovų kenčia nuo tokios karo psichozės, tarsi mes visi būtume puolami, Tačiau, Rusijai būtų ypač nelogiškas žingsnis pulti bet kokią NATO šalį narią. Tokiu atveju, be jokios abejonės, turėtų būti aktyvuotas penktasis NATO pagrindinės sutarties straipsnis. Visiškai akivaizdu, kad bendras Aljanso karinis pajėgumas yra daug galingesnis nei Rusijos. Taigi nematau jokios logikos, kad Rusija pultų NATO narę. Ir labai tikiuosi, kad mes taip pat nepamatysime, kaip tai provokuojama. Akivaizdu, kad tiesioginė NATO ir Rusijos konfrontacija prilygsta III pasaulinio karo pradžiai. Taigi aš savo ruožtu sakau, kad NATO turėtų vadovautis tomis taisyklėmis, kurios buvo nustatytos jo įkūrimo metu, kurios sako, kad tai yra gynybinis aljansas", - akcentavo P. Šijarto.

Vertindamas Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) pasiūlymą Europai turėti savo karines pajėgas, jis neslėpė, kad apima įvairūs jausmai.

„Prancūzijos prezidentui kalbant apie tai, kad negali atmesti sausumos pajėgų į Ukrainą siuntimo, šią savaitę Prancūzijos gynybos ministras telefonu kalbėjosi su Rusijos gynybos ministru. Valandą trukusį pokalbį tarptautinė spauda ignoravo, bet manau, yra poslinkiai, dėl kurių verta kurį laiką palaukti. Beje, Vengrijos Vyriausybė tai sveikina. Manome, kad tiesioginis kontaktas tarp NATO šalių vadovų ir Rusijos vadovų yra būtinas. Nes jeigu tokioje įtemptoje situacijoje vyksta bendravimas, tai padeda išvengti didžiausios nelaimės. Deja, visada gali nutikti nesusipratimų, o įtemptoje situacijoje tai gali sukelti didelių tragedijų. Taigi svarbu, kad komunikacijos kanalai būtų atviri. Kita vertus, karas būtinai turi baigtis derybomis. Tai dažnai išsako ir šalies Vyriausybė.

Patikėkite, tai labai svarbu: turi baigtis derybomis, nes mūšio lauke nebus galima paskelbti aiškaus nugalėtojo. Akivaizdu, kad ukrainiečiai negali laimėti. Remiantis pastarųjų dviejų metų patirtimi tampa aišku, kad nugalėti Rusiją kare vis dar neįmanoma. Vakarų ginklų siuntos padeda Ukrainai išvengti didelio pralaimėjimo. Taigi, jei taip yra ir nė viena pusė negali įtvirtinti aiškios pergalės, derybos tikrai užbaigs karą. O kad derybos vyktų, reikia komunikacijos kanalų. Žmonių gyvybes galima išgelbėti išlaikant atvirus bendravimo kanalus", - žinomą, bet dažnai pamirštamą tiesą priminė P. Šijarto.

Vengrai nenori nei Ukrainos pralaimėjimo, nei kairiųjų siautėjimo

Kairiųjų puolimas šalies viduje ministro nestebino, nes kairieji Vengrijoje yra už karą, ir šiuo požiūriu taikos idėjos turi būti puolamos.

„Mes pasisakome už taiką, esame už taiką. Vengrijos kairieji yra už karą, bet tai nestebina, nes jie tokius nurodymus gauna iš savo finansinių rėmėjų. Tačiau Vengrijos žmonės šiuo klausimu aiškiai apsisprendė 2022 metais, per pusantro mėnesio nuo karo pradžios vykusius parlamento rinkimus. Valdančiosios partijos ir opozicija laikėsi dviejų diametraliai priešingų pozicijų: opozicija teigė, kad būtina dalyvauti tiekiant ginklus ir, jei reikia, siunčiant karius, o bendradarbiavimas su Rusija turi būti nutrauktas. Palyginimui, Vyriausybė tvirtino, kad turėtume likti nuošalyje, tai ne mūsų karas, turime apsaugoti vengrų žmones, turime užtikrinti taiką. Vengrijos žmonės jau atsakė į šį klausimą. Taigi suprantu opozicijos kovą, nes jų užsakovai liko nepatenkinti, kadangi Vengrija nusprendė, jog nori taikos,- teigė ministras. - Jei NATO narės nebetieks ginklų, gali būti, kad Rusijos sustabdyti nepavyks. Dėl to, kad Vengrija nesiunčia ginklų ar pagalbos jokioje karinėje srityje, atrodo, kad mes nenorime sustabdyti Rusijos agresijos. Toks teiginys galėtų būti teisingas arba turėtų pagrindą, jei kitų šalių vykdomas ginklų tiekimas būtų sustabdęs Rusijos puolimą, bet to neįvyko. Galbūt taika jau būtų nusistovėjusi. Kadangi to neįvyko, mes nežinome. Tačiau mes žinome vieną dalyką: su ginklų pristatymu susiję lūkesčiai nepasitvirtino. Pastaruosius dvejus metus ginklus tiekiančių šalių vadovai tvirtino, kad tokiais žingsniais Ukraina gali pasiekti pergalę mūšio lauke, tačiau taip nėra. Ginklų tiekimas nepadėjo Ukrainai pasiekti teigiamų pokyčių mūšio lauke. Jis tiesiog padidino kare naudojamos ginkluotės apimtis ir jos nešamus sugriovimus. Jei Vakarų šalys ir vengrų kairieji pusę to laiko, kurį sugaišo karo propagandai, būtų paskyrę taikioms iniciatyvoms, būtų išgelbėtos dešimčių tūkstančių žmonių gyvybės. Tai, kad trylika sankcijų paketų nedavė laukiamo rezultato, leidžia spėti, jog ir keturioliktas neduos. Vyriausybės teigimu, šis konfliktas gali būti baigtas derybomis."

Taikos viltis - rinkimai Amerikoje ir D. Trampas

URM vadovas priminė, kad Vyriausybė palaiko visus taikos planus, kurie yra.

„Problema tame, kad niekas apie šiuos planus nediskutuoja. Akivaizdu, kad joks taikos planas negali būti realizuotas, jeigu viena iš konflikto šalių nedalyvauja derybose dėl jo. Deja, bet ir toliau tokių perspektyvų nesimato. Nė vienas iš dabar savo pareigas einančių pagrindinių šalių lyderių neturi galimybių veikti taip, kad kariaujančios šalys būtų priverstos sėsti prie derybų stalo. Visus paveikė karo psichozė, todėl nebeliko galinčių kalbėti apie taiką ar jai tarpininkauti. Nebent JAV eksprezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) turi galimybę per trumpiausią įmanomą laiką atlikti taikdario ir tarpininko vaidmenį, nes Amerika yra pakankamai didelė ir stipri šalis, - teigė jis. - Sėkmingiausia yra patirtimi paremta politika. Kai JAV prezidentu buvo D. Trampas, didelio karo nebuvo, iš esmės pasaulyje buvo taika, probleminiai atvejai buvo sprendžiami susitarimais. Pažiūrėkite į tuo metu vykusias JAV ir Kinijos derybas – Abraomo susitarimus. Jeigu vėl taps prezidentas, D. Trampas galės pasinaudoti savo galiomis, tam, kad pasiektų paliaubas, o vėliau – ir taikos derybas."

O štai dėl naujojo NATO vado vengrų politikas buvo linkęs abejoti.

„NATO sutaria, ir niekas dėl to neginčija, kad didžiausia grėsmė, rizika ir iššūkis transatlantiniam regionui kyla iš Rytų. Dėl to buvo priimta daug sprendimų, kad NATO rytinis flangas turi būti sustiprintas, ir mes visus juos palaikėme. Tai nuolat rėmė Vengrijos Vyriausybė. Tačiau teisingai keliamas klausimas, kad tai ne pirmas kartas NATO istorijoje, kai generalinis sekretorius yra iš šio regiono, - nurodė P. Šijarto. - Kita klausimo dalis yra Marko Rutės (Marko Rutte) kandidatūra. Mes kalbame apie gynybos Aljansą. Aljansas, kuriame sprendžiami ne ekonominio bendradarbiavimo, muitų ar prekybos klausimai, o diskutuojame, ar mes pasirengę mirti vieni už kitus. Tokiame gynybos aljanse pasitikėjimas turi būti šimtaprocentinis, nes priimami sprendimai gyvybės ir mirties klausimais. Akivaizdu, kad negalime kalbėti apie šimtaprocentinį pasitikėjimą žmogumi, kuris atvirai norėjo mus parklupdyti. Nes jei jis norėjo mus parklupdyti eidamas ankstesnes pareigas, kokia garantija, kad dabar toks nebus jo tikslas? Toks sprendimas reikalauja 100 procentų pasitikėjimo, o mes to neturime."