Demokratijos stokoja ir santvarką Rusijoje gausiai kritikuojantys Vakarai
Naujoje „Swebbtv“ laidoje „Business Intelligence Analysis“ technologijų mokslų daktaras Larsas Bernas aptarė demokratijos būklę Rusijoje ir Vakarų pasaulyje. Nors Rusija dažnai kritikuojama dėl to, kad joje neveikia demokratija, L. Bernas teigia, kad jos stokoja ir Vakarų šalys. Jo teigimu, Vakaruose įsigalėjo „vertybių“ sąvoka, o visi, turintys „neteisingas“ vertybes ar nuomonę, negali daryti jokios įtakos. Tai matyti iš diskusijų dėl galimos Švedijos demokratų įtakos vyriausybei, kuri yra visų Vakarų šalių problema. Šie klausimai opūs ir Lietuvoje, kurioje žmonės mėginami palenkti ten, kur madinga, bet ne ten, kur jie patys norėtų.
L. Bernas taip pat atkreipė dėmesį į demokratijos problemas Jungtinėse Amerikos Valstijose, teigdamas, kad verslo įmonės daro viską, kad laimėtų konkretus kandidatas. Jis teigia, kad jei Donaldas Trumpas būtų likęs valdžioje po 2020 m. rinkimų, karo Ukrainoje net nebūtų buvę.
Pasak Berno, Vakarų žiniasklaidos propaganda apie Rusiją yra kraštutinė, o remiantis šia propaganda priimami sprendimai, kurie neturi jokio pagrindo. Jis teigia, kad Vakarų pasaulis yra silpnas, o politikai saugumo ieško klaidingame kolektyvinės bendruomenės jausme, pavyzdžiui, NATO, kuri, jo teigimu, neturi jokių išteklių padėti, jei kurią nors jai priklausančią šalį užpultų Rusija.
Mokslininkas išreiškė susirūpinimą dėl Ukrainos žmonių, kurie moka didžiųjų galių karo kainą. Jis neslėpė esantis Ukrainos žmonių pusėje, tačiau teigė, kad politinis posūkis Europoje dėl karo Ukrainoje mažai tikėtinas, kol neįvyks posūkis Vokietijoje, kuri šiuo metu yra visiškai JAV rankose.
COVID-19 pandemijos metu Jungtinė Karalystė taikė baimės politiką
Vargu ar demokratija ir baimė yra suderinami dalykai, tačiau tie patys Vakarai, kurie save deklaruoja kaip labai laisvus, naudoja baimės ir prievartos priemones tam, kad priverstų savo piliečius priimti valdžioms palankius sprendimus, nors kartais tie sprendimai ir reiškia visišką žmonių laisvių suvaržymą.
Tuo tarpu buvęs Didžiosios Britanijos sveikatos apsaugos ministras Mattas Hancockas siūlė naudoti naują COVID-19 modifikaciją, kad įbaugintų žmones ir priverstų juos laikytis draudimų.
Dienraštis „The Telegraph“ paskelbė pranešimą, kuriame minima apie gautų 100 000 „WhatsApp“ žinučių iš Didžiosios Britanijos ministrų, pareigūnų ir kitų asmenų, iš kurių matyti, kad M. Hancockas ir jo patarėjas žiniasklaidai aptarinėjo naujos atmainos panaudojimą siekiant įbauginti visuomenę.
Nutekintoje informacijoje atskleista, kad buvęs ministras pirmininkas Borisas Johnsonas žinojo apie jo vyriausybės pastangas naudoti baimės taktiką, kad būtų užtikrintas reikalavimų laikymasis. Nepaisant to, kad psichologai įspėjo, kad tokia taktika yra labai neetiška ir dėl jos padaugės nerimo sutrikimų bei mirčių ne dėl COVID-19, 2021 m. sausio mėn. vyriausybės sekretorius Simonas Case’as kartu su Hancocku pasiūlė, kad „baimės ir kaltės veiksnys“ būtų gyvybiškai svarbus.
Pagal tai buvo siekiama skatinti žmones laikytis pandemijos protokolų, įskaitant įpareigojimą dažniau dėvėti kaukes ir skatinimus laikytis reikalavimų vaikų darželiuose ir darbo vietose.
Demokratija diktuoja, kaip žmonėms mąstyti ir kokias politines pažiūras rinktis
Pažvelgus giliau, galime matyti, kad ta demokratija jau kuris laikas apskritai neveikia (klausimas, ar apskritai buvo laikotarpis, kada ji veikė šimtaprocentiniu pajėgumu) – žmonėms ne tik dedami antrankiai taikant įvairiausius ribojimus sulig naujais virusais, bet ir pasakoma, kokius politikus palaikyti, už ką balsuoti, kad šie nebūtų „durniaus“ vietoje ir net aiškinama, kaip elgtis su savo kūnu (prisiminkime galimybių pasus).
Sakysite, kad tai nebuvo prievarta, o laisvas apsisprendimas. Tačiau dabar apie tokį savo laisvą apsisprendimą pareiškus žmonių grupelėje, greitai gali būti surengtas linčo teismas, o iš atminties gali nebespėti ir traukti argumentų, kurie nokautuotų dešimties, dvidešimties ar dar daugiau žmonių mėtomus akmenis į sąžinės daržą.
Kadangi pastarosiomis dienomis aktualiausia savivaldos rinkimų tema, galime priminti ir pačias įvairiausias akcijas, kuriomis siekta susidoroti su tam tikrais politikais (Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis – ne išimtis). „Laisvės TV“ įkūrėjas Andrius Tapinas pasijuto toks galingas ir įtakingas, kad pamanė galintis kontroliuoti laisvai balsuojančių žmonių balso teisę ir mesti savo pajėgas į (anti)rinkiminę kampaniją „Viso, Visvaldai“, mat dabar populiaru boikotuoti rusiškas prekes ir apskritai viską, kas susiję su Rusija. Žinoma, tas nebūtinai taikoma konservatoriams.
Tačiau pamirštama, kad metant Rusiją į šiukšlių dėžę, apsidrėbiame ir patys – kiek jos metame lauk, tiek pas mus bumerangu jos sugrįžta atgal. Nes naudojamės tomis pačiomis priemonėmis susidorojimui, kurias naudoja ir pati Rusija.
Juk dabar norima ne tik apriboti galimybes pasirinkti politines pažiūras, bet ir galimybes mokytis norimą kalbą. Štai prasidėjus karui Ukrainoje Lietuva užsimojo uždrausti mokyklose mokytis rusų kalbą. Taigi, laisvo apsisprendimo nebelieka, o su tuo žūsta ir paskutiniai demokratijos likučiai.
Laisvo apsisprendimo taisyklės galioja tik vienai konkrečiai ideologijai
Neprotinga būtų nepaminėti ir to fakto, kad demokratija šių dienų visuomenėje vadiname pataikavimą tam tikroms (visi žinome, kurioms) mažumų grupėms. Jei tam priešiniesi, iškart tampi tautos priešu ir demokratija ties tuo pasibaigia. Kaip pavyzdį galima pateikti ir aukštojo mokslo įstaigas, kuriose reikalaujama mąstyti kaip dauguma ir būtinai pritarti dėstytojų nuomonei (kuri nebūtinai sutampa su jūsiške). Net klausimai studentams formuluojami taip, kad gali tik pritarti.
Na ir vėl sugrįžtant prie tų pačių rinkimų temos ir Kauno pavyzdžio. Trečiąją kadenciją miestiečiams nusprendus pavesti V. Matijošaičiui, jau pasigirsta kalbų apie tai, kad Kaune nebeliko demokratijos. Tai supraskime kaip pasvarstymus, kad jei nebuvo išrinktas konservatorių ar Laisvės partijos atstovas, reiškia, rinkimai buvo papirkti. Nors pačio A. Tapino iniciatyva prieš rinkimus atlikta apklausa parodė, kad didžioji dauguma kauniečių palaiko pirmiausiai V. Matijošaitį, o tada po jo seka buvęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga.
Tačiau niekas nekritikuoja tų pačių konservatorių užmojų kaip nedemokratinių, kai šie nori atsisakyti valstybinių įstaigų vadovų kadencijų ribojimų ir įvesti vadovavimą kone iki gyvos galvos.
Taigi, vėl sugrįžtam prie demokratijos temos. Jeigu žmonės išsirinko merą demokratinių rinkimų būdu, bet išrinktas meras nepatiko jo politiniams oponentams, kaip gali rinkimai tapti nedemokratiniais? Ar tokia retorika nieko neprimena?
