Norėtų atsisakyti ribojimo tarnyboje dirbti ne ilgiau 10 metų
Valdantieji vėl užsimojo kiek įmanoma labiau išsaugoti savo postus valstybės tarnyboje ir, kol dar nepasikeitė valdančioji dauguma, atsisakyti kadencijų ribojimų valstybės valdomų įmonių vadovams. Sumanymams užsitikrinti sau ar saviems žmonėms darbo vietą „iki gyvos galvos“ paprieštaravo Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) ir tas pats konservatoriams dažnai palankus buvęs Konstitucinio Teismo (KT) pirmininkas Dainius Žalimas. Advokatas Dominykas Vanhara svarsto, kad šis atvejis kiek primena praėjusios kadencijos metu ministerijos darbuotojų įvykdytą diversiją prieš tuometį aplinkos ministrą Kęstutį Mažeiką.
Vasario pradžioje pasirodė Vyriausybės pasiūlymas taikyti neribotas kadencijas valstybės ar savivaldybės valdomų įmonių vadovams. Ekonomikos ir inovacijų ministerija pagrindė, kad tokia Vyriausybės pozicija iš esmės atliepia Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomendaciją dėl vadovų kadencijų skaičiaus ribojimo atsisakymo[1].
Grupės parlamentarų inicijuotomis Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo ir Akcinių bendrovių įstatymo pataisomis siūloma panaikinti draudimą valstybės ir savivaldybių įmonių vadovams savo pareigas eiti daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės.
Teigiama, kad dabar susiduriama su situacija, kai toks vadovas, visiškai nepaisant jo vadovavimo metu pasiektų darbo rezultatų, negali tęsti darbo ilgiau nei 10 metų iš eilės. Šiuo metu valstybės valdomos įmonės vadovas skiriamas penkerių metų kadencijai.
Šias pataisas inicijavo Seimo konservatorius Antanas Čepononis, pasirašė ir kiti konservatorių frakcijos nariai Edmundas Pupinis, Jonas Gudauskas, Algis Strelčiūnas, Mindaugas Skritulskas, Valdas Rakutis, Justinas Urbanavičius, Linas Slušnys, Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos atstovas Juozas Baublys, Seimo „valstietis“ Juozas Varžgalys ir Seimo socialdemokratas Kęstutis Vilkauskas[4].
Stebisi, kaip išsiskyrė Ekonomikos ir inovacijų ministerijos bei ministrės pozicijos dėl įstatymo projekto
Į tokius valdančiųjų siekius sureagavęs D. Žalimas kirto, kad politikai galvoja, jog šaliai valdyti pakanka tik deklaracijų ir rezoliucijų, ir visai nesigilina į tai, kokius klausimus jie sprendžia. Buvusio KT pirmininko dėmesį atkreipė tai, kad ties šiuo sprendimu nesutapo Ekonomikos ir inovacijų ministerijos bei ministrės Aušrinės Armonaitės pozicijos. Ministrė teigė nepritarianti tokiems pokyčiams, tuo tarpu ministerija pateikė Vyriausybei teigiamą išvadą dėl šio įstatymų projekto.
D. Žalimas teigė per savo darbo karjerą būnant net penkių krašto apsaugos ministrų patarėju nepamenantis tokio atvejo. O net jeigu tai ir įvyko, pasak jo, sunku įsivaizduoti toliau dirbančius tokius ministrę „apėjusius“ ministerijos darbuotojus.
„Kitaip tariant, tai padės sukurti prielaidas išlaikyti senas ir įtvirtinti susiklosčiusias naujas korupcijos schemas, ypač savivaldos lygmeniu. Tokioje mažoje šalyje tai tiesiog neišvengiama. Kaip vieną iš korupcijos prevencijos priemonių vadovų kadencijų skaičiaus ribojimas galėtų likti net ir nevykdant vienos EBPO rekomendacijos. Tik, žinoma, jei yra noras negrįžti prie naftalino“, – pareiškė D. Žalimas.
A. Armonaitė teigė palaikanti kadencijų ribojimą
Tuo tarpu ekonomikos ir inovacijų ministrė A. Armonaitė teigė palaikanti sprendimą, kad valstybės ir savivaldybių įstaigų vadovai turėtų ribotas kadencijas[4]. Jos teigimu, kol kas kitokiam sprendimui (kadencijų ribojimų naikinimui) iš esmės trūksta argumentų, o amžini vadovai Lietuvos bendrovėse – vis dar yra problema.
Visgi, ministrės iš vėžių „neišmušė“ ir ministerijos parengta išvada, kuria iš esmės buvo pritarta tokių ribojimų atsisakymui. Jos teigimu, ši išvada buvo „kompromisinė“, o joje atsispindinti logika neprieštarauja EBPO pateiktoms rekomendacijoms.
A. Armonaitė neslėpė, kad viešojoje erdvėje pasirodžiusios interpretacijos dėl nesuderintų pozicijų tarp ministrės ir ministerijos, jai bus pamoka daugiau tokių didelių kompromisinių išvadų neteikti ir labiau derinti su asmenine pozicija.
Kadencijų ribojimą palaikė ir vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, teigusi, kad būtent tai užtikrina valstybės ir savivaldybių įmonių bei viso viešojo sektoriaus įstaigų veiklos skaidrumą.
Ministrės „apėjimu“ galimai buvo suinteresuoti didieji koalicijos partneriai
Į šią situaciją dar iš kito žvilgsnio pažvelgė advokatas Dominykas Vanhara, kurio teigimu, ministrę A. Armonaitę galėjo „apeiti“ ir dideliu užimtumu pasinaudoti suinteresuoti ministerijos darbuotojai.
Jis pastebėjo, kad kiekvienos ministerijos veikloje yra priimama begalė įvairių teisės aktų – nuo ministrų įsakymų, tvarkų, taisyklių, reglamentų ir kt. Šie esą yra surašomi tokia tvarka, kad vienas teisės aktas duotų nuorodą į kitą teisės aktą. Viskas esą tam, kad net ir „velnias savo uodegą lengvai išsuktų“.
Dabartinę situaciją su A. Armonaite teisininkas sulygino su atveju praėjusios kadencijos metu, kai tuometis aplinkos ministras Kęstutis Mažeika spėjo išgarsėti dėl savo siekių legalizuoti medžioklę lankais, dėl ko viešoje erdvėje politikas jau buvo spėjęs užsitarnauti atviro aplinkosaugos priešo etiketę.
Tačiau galiausiai kadencijai jau einant į pabaigą, pasirodė tokios skambios naujienos, neva tas pats K. Mažeika nusprendė įteisinti žvejybą Žuvinto rezervate (kuris yra griežčiausio režimo aplinkosauginė teritorija, į kurią negalima net įeiti be atskiro leidimo).
„O pasirodo, klausimas buvo labai subtilus – ministras pasirašė kažkokį įsakymą, jei neklystu, dėl mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių pakeitimo, kuriame pakeitė žvejybos teritorijas, kurios jau buvo reglamentuotos kitu įsakymu, ir, kaip jau minėjau – vienas teisės aktas duoda nuorodą į kitą teisės aktą, antrasis – į trečią, ministras pakeičia vieną įsakymą, kuriame joks Žuvintas neminimas, bet gavosi taip, kad ministrui pakeitus pirmą teisės aktą, remiantis kokiu trečiu teisės aktu trečdalis Žuvinto ežero patenka į teritoriją, kurioje žvejyba jau tampa leidžiama“, – kuriozinę situaciją prisiminė D. Vanhara.
Tuo metu tokią situaciją keli žurnalistai apibūdino kaip diversiją prieš ministrą, kadangi pranešimai spaudoje prasidėjo vos šiam padėjus savo parašą.
Pasak D. Vanharos, taip galėjo nutikti ir su A. Armonaite. Tiesa, tikėtina, įvyko ne diversija prieš ją, bet jos apėjimas siekiant norimo rezultato, kuriuo esą yra suinteresuoti didieji koalicijos partneriai.
Reikia vadovautis darbo rezultatais, o ne kadencijų kiekiu
Tačiau kardinaliai savo nuomonę po 2017 metais įvykusio balsavimo dėl tokių kadencijų ribojimo pakeitė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė. Tada palaikiusi tokius ribojimus, dabar ministrė teigė, kad bėgant metams situacija pasikeitė, kai prasti vadovai yra atšaukiami iš pareigų, o geri paliekami dirbti toliau[4].
Anot jos, dabar vis daugiau ir dažniau įmonėse dirba stiprūs vadovai ir stiprios nepriklausomos valdybos, kurios vadovus ir vertina bei turi galimybes netinkamus atšaukti nelaukiant jų kadencijos pabaigos.
M. Navickienė įsitikinusi, kad vertinant rezultatus, kadencijų riboti nereikia.
Tiesa, dabartinės pozicijos dėl šiuos ribojimus 2017 metais palaikiusių kitų ministrų, tarp kurių ir energetikos ministras Dainius Kreivys bei krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, taip ir lieka neaiškios.
STT siūlo valstybinių įstaigų vadovų kadencijų nenaikinti
Kritikos valdančiųjų siekiams įtvirtinti valstybinių įstaigų vadovų kadencijas „iki gyvos galvos“ nepagailėjo STT. Anot tarnybos, toks sprendimas gali turėti įtakos galimai neskaidriai tokių vadovų veiklai, nepotizmo ar kronizmo apraiškoms, įstaigoms vadovaujančių vadovų ryšiams su politikais bei ekonomiškai nenaudingų bei neskaidrių sandorių sudarymui[5].
STT vertinimu, net ir siūlymas įmonės vadovo skyrimą kitai kadencijai vertinti atsižvelgiant į įmonės pasiektus veiklos rezultatus, taip pat nėra tinkamas, mat neatspindi skaidrumo, efektyvumo, lyderystės, darbuotojų įsitraukimo bei gerosios valdysenos veiklos aspektų.
Tarnybos duomenimis, iki 2017 metų (kada buvo priimtas kadencijų ribojimas), net 34 iš 79 vadovų šias pareigas ėjo ilgiau nei dešimtmetį.
2019-2020 metais atliktos antikorupcinės žvalgybos analizių dėl nepotizmo rizikų valstybės ir savivaldybės įmonių duomenys parodė, kad apie 20 proc. jų darbuotojų yra susiję giminystės ryšiais, o atskirose savivaldybių įmonėse giminaičių skaičius siekė ir iki 50 procentų.
Nustatytas ir politinių partijų ryšys su savivaldybės įmonių vadovais: paaiškėjo, kad net 28 proc. vadovais dirbo politinių partijų atstovai, o kas devintas savivaldybių įmonių darbuotojas taip pat priklausė politinei partijai.
