„Megaliberalūs“ politikai pavers Vilnių vaivorykštės buveine
Sostinė didžiuojasi ne tik Tolerancijos gatve, bet ir dar didesnių, tiesa, palaipsniui augančių užmojų galybe.
Vilnius apie laisvę būti savimi ir siekiamybę tapti atviru įvairovei miestu kalbėjo gana ilgą laiką. Vėlgi, kaip tarė, taip galiausiai ir padarė – su visomis pasekmėmis ir nutrūkusių apatinių su juostele klostėmis.
Dar praeitais metais Vilniaus savivaldybės tarybai sutikus su Istorinės atminties komisijos siūlymu greta Neries krantinės, nuo Upės g. link Baltojo tilto, vedančiai gatvei suteikti Tolerancijos vardą, dabar gi imamasi drastiškesnių veiksmų. Kadangi miesto merui Valdui Benkunskui atrodo pernelyg „simboliška“, jog perėjos mieste – viso labo – dažomos vaivorykštės spalvomis ir laikas nuo laiko vyksta homoseksualų eitynės, siekiama, kad homoseksualų į Vilnių sugužėtų visas milijonas[1][2]. Ko tokiu atveju imtis ir kokiomis lentomis užsikalti langus likusiems?
Simboliška, kad Tolerancijos gatvė atsirado iš karto po to, kai buvo paminėta Tarptautinė diena prieš homofobiją, transfobiją bei bifobiją, Europos Sąjungai dar kartą patvirtinus įsipareigojimą gerbti, saugoti ir išpildyti lesbiečių, gėjų, biseksualių, translyčių bei interseksualių asmenų visapusišką ir lygų naudojimąsi žmogaus teisėmis. Vilniečiams ir naujienų kanalą prieš kasdienį kojų plovimą sekantiems aišku, jog per dešimtį metų miestas pasikeitė veik neatpažįstamai: jei kadaise LGBT eitynės buvo nugrūstos į užkampį, šiuo metu išskirtiniams asmenims taikomos išskirtinai išskirtinės sąlygos.
Dar 2019 m. sostinės savivaldybė pirmoji iš šalies savivaldybių prisijungė prie Lietuvos Įvairovės chartijos, įsipareigodama užtikrinti lygias galimybes darbo vietoje nepriklausomai nuo asmens amžiaus, lyties, negalios, rasės, etninės kilmės ar tautybės, seksualinės orientacijos bei lytinės tapatybės ar religinių įsitikinimų. Ogi taip pat sparčiai, kaip diegiami šios darbotvarkės instrumentai, skatinamas ir pozityvus (sveikintinas bei skatinamas) požiūris į įvairovę, pabrėžiant kai kurių žmonių teises ir užmirštant likusiųjų uodegas.
Akivaizdu, kad Vilniaus savivaldybė ir toliau demonstruos lyderystę įvairovės ir lygių galimybių srityje. Kokiais būdais ir kaip tai palies kiekvieną iš mūsų?
Daugumai vilniečių užtenka to, kad jų miestas yra Lietuvos sostinė, bet „superliberaliems“ turi būti bent jau „pusę per pusę“. Anot pastarųjų, Vilnių būtina LGBT sostine paversti – su vaivorykštinėmis perėjomis, nusmauktais kantų kraštais ir visais kitais šiuolaikiškumą įgalinančiais pretekstais – mažiau esą nesiūlyti, o ir neapsimoka.
2027 m. sostinėje numatoma surengti „EuroPride“ renginį su kviestiniu milijonu svečių
Vilniaus miesto tarybos narė ir Vilniaus žmogaus teisių komisijos pirmininkė Ieva Dirmaitė išdidžiai pranešė, kad 2027 m. mieste norima surengti „EuroPride“ renginį, neva pritrauksiantį visą milijoną turistų. Šiam žingsniui pritaria ir V. Benkunskas – pastarasis, be kita ko, jau buvo susitikęs su Lietuvos gėjų lygos vadovais ir į sumanymą, švelniai tariant, žiūri „konstruktyviai“. Tai reiškia „ruoškitės, vilniečiai: jei į miestą suplūs trys Lietuvos homoseksualų, taikysimės ne tik su protarpiniu badavimu, bet ir primygtinai suvaržytu gyvenimu“, koja kojon su pilvakalbiu asmeninės nuomonės pareiškimu.
Daugelis žino, kad dabartinių laikų solidarizavimasis reiškia, jog reiškinys gali turėti skaudžių pasekmių eiliniams pasauliečiams. Mes – kaip ir visi kiti – turime išgyventi ne tik globalias ir lokalias krizes, bet ir augančias maisto, nuomos bei pragyvenimo kainas. Reikalavimai slėptis namuose, dalyvauti vyriškų sijonų sutiktuvėse ar gyvenimo įgūdžių dujų kameroje reiškia, jog nūdienos teisuolis (ir įstatymams parankus) yra tas, kuris, užuot susitelkęs į cenzūruotą nepilnamečių apsaugos įstatymą, deja, turguje platina medicininę tranziciją.
Progimnazijoje neliko vietos tautinei trispalvei – ir tai tik pradžia
Šiaulių meras Artūras Visockas pritaria tam, jog progimnazijoje neliktų vietos tautinės trispalvės spalvoms, o jų vietą (nejučia) užimtų vaivorykštė etiudai[3]. Kita vertus, galbūt čia tik žiedeliai – šaknys pasimatys vėliau (nes ką valstybė diegia dabartiniams vaikams, galimai bus žymiai „pažangiau“). Nepaisant to, jog daugeliui „daugiaspalvė“ asocijuojasi su gražiu spalvotu rudenėliu, žinokite, savo demagogiją teisėta grūsti tik savo vaikams. Mokyklos direktorė irgi tai žino: tokio intensyvumo spalvų gamtoje nėra ir jokia rafinuota demagoginė propaganda šios vėliavos nepateisina. Taigi, jeigu nejučia kyla klausimas: „Kas turi palikti mokyklas?“, tai filosofinė „tryda“ su visa jos prievarta.
Įsistatyti kiaulės akis nesudėtinga – ypač šiais laikais. O ypatingai nesunku už europinius pinigus įsileisti į mokyklą „spalvotą rudenėlį“. Priešingai, kai pasipriešinsime mums brukamai degradacijai ir nustosime lenkti galvas Lietuvą žlugdančiam politiniam globalistų elitu, pradėsime iš tikrųjų gyventi.
Nerimstant aistroms dėl Gyvenimo įgūdžių programos, reikia skubėti rasti konkretų teisinį sprendimą stabdyti agresyvią vaikų seksualizaciją – kadangi neformalų seksualizuotą švietimą su pseudovertybėmis, kuris nuo šių metų rugsėjo tapo privaloma pamoka, paversti privalomu yra neteisėta[4]. (Toje programoje kalbama ne apie mokslą bei mokymą, o apie vaiko ugdymą; ugdymas yra vaiko auklėjimas, kuris turėtų būti paliktas vaiko šeimai.)
