LGBTQ+ bendruomenė netyli
Renginio organizatoriai pabrėžia, jog „LGBTQ+ žmonės (taip, taip – kaip ir kiekvienas iš mūsų) turi išgyventi ne tik globalias ir lokalias krizes, augančias maisto, nuomos bei pragyvenimo išlaidas, bet ir teisinį neužtikrintumą bei tapatybių kvestionavimą[1]. Kita vertus, nors pastarieji liudija neva lietuviai turėtų atverti duris plačiau, o išskirtinai palankias nuomones reikšti vis garsiau, situacija, organizatorių teigimu, beveik nesikeičia.
Pasakysiu paprastai: nenorėkite perimti svetimos bobutės palikimo, nes toks pat vertingas ir salotų pardavėjas (šiemet derlius juk nekoks), ir daugiavaikės šeimos, ir šeimyninius santykius puoselėjantis pėdsekys, – kiekvienam reikia ir pavalgyti, ir apie sveikų vaikų sveiką ateitį pagalvoti, kuri, švelniai tariant, rodos apšviesta „šiknaskylės“ šviesa.
Nesakau, jog turime smerkti ir neigti įvairių žmonių buvimą, tačiau ten, kur susikerta keliai, pakanka tolerancijos; keliaklupsčiaujant nejučia virsime neaiškių planų apyvartos sraigteliu – dažnai netgi kraugeriškų.
Šiaip ar taip, nepasididžiuokite – renginys nusimato itin spalvingas.
Liepos 1 dieną (šeštadienį) nuo vidurdienio susirinkę eitynių dalyviai 13 val. pajudės Gedimino prospektu link Katedros aikštės, kurioje vyks susirinkimas ir pasisakys bendruomenės nariai.
Šiemet rengiamos Vilnius Pride LGBTQ+ eitynės – tai įrankis, kuriuo siekiama atkreipti dėmesį į problemas, su kuriomis susiduria ši bendruomenė Lietuvoje, ir reikalauti efektyvaus sprendimo.
Konkrečiau, siekiama, jog Lietuvoje būtų užtikrinta teisė į partnerystę, santuokos lygybę ir įvaikinimą. Medicininės tranzicijos taip pat turi būti įmanomos „čia ir dabar“ – tam, jog berniukas, „reikalui esant“, pertraukos metu galėtų apsidėti sijonu. Laisvas pasaulis, laisva ir savimonė.
Vėlgi, negalima neigti, kad LGBTQ+ asmenys Lietuvoje tebėra pasitelkiami kaip politiniai įrankiai, tačiau ar tai būtų lesbietės, gėjai, biseksualūs ar interlyčiai asmenys, laisvės kaina neturi „štabeliuotis“ ant šeimos vertybių paisančių galvų. Šiuo atveju, kol vieni prašo dėmesio (nepasotinamos „lygybės“ vardan), kitų saugumas braška kiekvienos ištartos frazės įkandin.
„Mes esame visur“, – teigia renginio organizatoriai.
Šįmet gi pastarieji vis dar eina – kad atbaidytų priešišką visuomenę, nenorinčią jų matyti – deja, bet kokia kaina.
Teisėsaugos institucijos nežiūri rimtai, o piliečiai – per mažai
„Baltic Pride“ sėkmės receptas – bendrystė.
Dar praeitais metais birželį vykęs „Baltic Pride“ 2022 festivalis sulaukė rekordinio dalyvių skaičiaus: birželio 4 dieną Vilniuje vykusios eitynės „Už lygybę ir taiką“ ir koncertas „Išdidūs miestai“ sutraukė iki 20 000 vilniečių ir miesto svečių[2]. Ir tai tapo sėkmės pavyzdžiu visoms Baltijos šalims, siekiančioms (mums visiems) svarbių pokyčių. Pabrėžiama „mums visiems“, nors psichologai, mokslininkai ir paprasti paprastų vaikų tėvai liudija ką kitą.
Visiems aišku, jog jei niekas „nepristabdys“ vienaragiais virstančių arklių (dažnai prieš savo valią ir sveiką protą), „Baltic Pride“ ateityje iš tikrųjų išaugs iki didžiausio LGBT renginio šiame regione.
Žaviuosi, kad užmezgama unikali partnerystė su kitomis šalimis, bet organizacijos, neabejingos įvairovei, dažnai yra abejingos tėvų skausmui. Kitaip sakant, nors Vilniaus atvirumas ir drąsa iš tiesų stebina, ar tai lems miesto augimą ir sėkmę, ar augančią neapykantą bei kovinį neišsekančių troškimų išbandymą – pamatysime ateityje.
Labai noriu, kad šia kryptimi ir toliau būtų tęsiami pokyčiai. Skirtumas tas, kad svarbiausia yra praktinė pridėtinė vertė: ne miestui, sodui, kaimo gryčiai ar į užpakalį lendančiai ulyčiai, bet doriems nesavanaudiškiems piliečiams.
Šiuo atveju šis festivalis yra puikus aktyvaus tarptautinio bendradarbiavimo pavyzdys, kurį siekiama vystyti ateityje. Ar pratęsiantis nesibaigiantį sudėtingą laikotarpį, ar iš jo išlaisvinantis, spręsime ilgainiui.
Vaivorykštines reklamos – ir vakcinose, ir oro uostuose
Bendradarbiaujama daugelyje sričių.
Jei kalbėti apie „lygias galimybes“, apima jausmas, jog Europą puola tamsios jėgos, kurios nesupranta, kas yra lygios teisės, o kas nesantaikos puoselėtojai ir mitų griovėjai. Aišku viena: protinga siekti tolerancijos ir neleisti vyrauti ekstremistinei ideologijai, tačiau kai „Baltic Pride“ ima panašėti į bendruomenės teisių akligatvį, žinokite – pažangos tame nedaug, o daubų – pilni šlaitai.
Apnuoginta išraiška pasireiškia ir kitose periferijose.
Nelikti nuošalyje gali siūlyti ne tik skiepų įvairovės magnatai, bet ir vizualinės iniciatyvos puoselėtojai: nors viskas chaotiška, veiksmingiau, kai tai yra apjungta (gauk vieną, mokėk už kiekvieną)[3].
Siekiant, jog skirtumus suvoktume kaip dieviškus privalumus, Kauno oro uostas išreiškė kitą karštą žinią: spalvingas šviežiai įkurdintas stendas su užrašu „Everyone is welcome here“ (liet. visi čia laukiami) vaivorykštės spalvų fone daro šią kompaniją dar galingesnę – ir palubėj skraidyti, ir vienalytes pažintis megzti.
Tai kitoks mąstymo būdas, kuris, mūsų nuomone, yra itin veiksmingas hipnotizuojant pavienius piliečius, galiausiai imantis dar ambicingesnių planų – apie juos mes greičiausiai nė nenutuokiame, o po to jau bus per vėlu.
Vėlgi, drastiškai raitotis rankovių nereikia, bet jeigu pagrindinis perdavimo vis mažiau ribojamu spermos keliu vaidmuo taps visuotinis, ateis ir mūsų eilė.
