Ukraina nori susigrąžinti okupantų deportuotus vaikus ir ieško tarptautinės paramos
Aukšto rango Ukrainos pareigūnai kreipėsi pagalbos į Izraelio vyriausybę ir siekia, kad ši padėtų jiems sugrąžinti dešimtis tūkstančių ukrainiečių vaikų, deportuotų iš Rusijos okupuotų teritorijų.
„Tikrai prašome Izraelio imtis spręsti ukrainiečių vaikų grąžinimo namo klausimą, kaip jie elgėsi su savo žydų vaikais po Antrojo pasaulinio karo. Izraelis surinko juos iš viso pasaulio“, – į žydus kreipėsi Ukrainos įstatymų leidėja ir parlamento pirmininko pavaduotoja Olena Kondratiuk[1].
Pasak O. Kondratiuk, pagrobti vaikai buvo pagrindinis jos susitikimo su Izraelio kolege Yifat Shasha-Biton klausimas.
Kijevas teigia, kad per 14 mėnesių trunkantį karą iš Ukrainos buvo prievarta išvežta apie 20 000 vaikų. Iki šiol tik 364 iš šių nepilnamečių buvo grąžinti tėvams.
Praėjusią savaitę vykusio popiežiaus Pranciškaus ir Ukrainos ministro pirmininko Deniso Šmyhalo susitikimo Vatikane metu, pastarasis taip pat prašė pontifiko pagalbos padedant grąžinti prievarta į Rusiją išvežtus vaikus.
Savo ruožtu pati Rusija teigia, kad vaikai buvo išvežti iš karo zonų dėl jų pačių saugumo. Tokius Maskvos veiksmus griežtai smerkiant Vakarų pasauliui, kovo mėnesį Tarptautinis baudžiamasis teismas net išdavė Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Rusijos vaiko teisių komisaro arešto orderį.
Tarptautinės organizacijos reikalauja Rusijos sugrąžinti neteisėtai išvežtus Ukrainos vaikus, tačiau prašymai atsimuša į tylos sieną
Įvairios tarptautinės organizacijos be perstojo reikalauja Rusijos sugrąžinti deportuotus ukrainiečių vaikus. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) praėjusią savaitę vėl kreipėsi į Rusiją ir reikalavo grąžinti Ukrainos vaikus ir nubausti visus tai vykdžiusius asmenis. Asamblėja pabrėžė, kad tokia rusų praktika atitinka tarptautinį genocido apibrėžimą[2].
Asamblėjai pateiktoje Europos Tarybos rezoliucijoje esama įrodymų, jog deportuoti vaikai buvo specialiai surusinami, perauklėjant juos rusų kalba, kultūra ir istorija. Pavyzdžiui, vaikams buvo draudžiama kalbėti ukrainietiškai, jie buvo veikiami propagandos, verčiami lankytis rusų patriotiniuose renginiuose, dalyvauti kariniuose mokymuose.
ETPA teigimu, šis ukrainiečių vaikų perkėlimas buvo aiškiai „planuojamas ir sistemingai organizuojamas kaip valstybinė Rusijos politika“, o jo tikslas yra „sunaikinti bet kokį vaikų ryšį su ukrainiečių tapatybe ir jos bruožais“.
Tuo tarpu Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) paskelbtoje ataskaitoje teigiama, kad masinis ukrainiečių vaikų deportavimas ir prievartinis perkėlimas į okupuotus rajonus ir Rusijos teritoriją gali būti prilyginamas nusikaltimui žmoniškumui.
„Misija padarė išvadą, kad buvo padaryta daug vienas kitą papildančių vaikų teisių pažeidimų. Rusijos Federacija ne tik pakartotinai akivaizdžiai pažeidė deportuotų vaikų interesus, bet ir paneigė jų teisę į tapatybę, teisę į šeimą, teisę susijungti su šeima“, – rašoma ataskaitoje[3].
ESBO teigimu, Rusija taip pat pažeidė pagrobtų vaikų teises į švietimą, prieigą prie informacijos, teisę į poilsį, laisvalaikį, žaidimą, laisvalaikį ir dalyvavimą kultūriniame gyvenime ir mene, taip pat teisę į mintį, sąžinę ir religiją, teisę į sveikatą, teisę į laisvę ir saugumą.
Ukrainos užsienio reikalų ministerija, sureagavusi į ESBO ataskaitą pareiškė, kad ekspertų misijos pristatyti duomenys yra „pirmoji atskira tarptautinė ataskaita, skirta Rusijos neteisėtai vykdomam Ukrainos vaikų perkėlimui“.
„Ukraina pabrėžia, kad prievartinis ukrainiečių vaikų perkėlimas ar deportavimas į Rusijos Federaciją gali būti prilyginamas genocidui pagal 1948 m. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį II straipsnį. Ataskaitos išvados gali būti panaudotos nacionaliniuose ir tarptautiniuose mechanizmuose siekiant patraukti atsakomybėn ataskaitoje užfiksuotų nusikaltimų vykdytojus“, – pažymi Ukrainos užsienio reikalų ministerija.
Maskvos planuose – priverstinis ukrainiečių surusinimas
Remiantis skirtingų liudininkų ir savanorių Ukrainoje pranešimais, Rusija yra pasitelkusi ne vieną skirtingą būdą deportuoti ukrainiečių vaikus. Dažniausiai Rusijos valdžios institucijos grobia mokinius iš vaikų namų, atskiria vaikus nuo tėvų sulaikymo ir „filtravimo“ stovyklose, naudojasi prastomis šeimų finansinėmis ar gyvenimo sąlygomis[4].
Taip pat skelbiama, kad Ukrainos Charkovo, Zaporožės ir Chersono sričių okupacinės valdžios institucijos dažnai siūlė šeimoms nemokamus „atostogų“ kuponus jų vaikams, o daugelis gyventojų patys savanoriškai sutiko su šiais pasiūlymais.
Kartais vaikai su tėvais yra išvežami į poilsio stovyklas arba specialias mokyklas Rusijoje arba aneksuotose Ukrainos teritorijose, o našlaičiai dažniausiai siunčiami į internatus arba gydymo įstaigas.
Pasak Ukrainoje dirbančių žmogaus teisių darbuotojų, atskyrus vaikus nuo jų šeimų, jiems diegiamos tokios žinutės kaip „tau nereikia tėvų“ arba „Ukrainoje tu neturi ateities“.
Vaikai, atsisakę paklusti tokiai retorikai, kelioms dienoms galimai yra uždaromi į „izoliacijos kambarius“. Po tokių priemonių pasitelkimo kai kurie iš vaikų iš tiesų pradeda reikšti paramą Rusijai, dėvėti marškinėlius su Z raide arba net nebenori grįžti namo.
Nors Rusijos valdžia tvirtina, kad vaikai išvežami į „poilsio stovyklas saugiose teritorijose“, slapta Rusija vaikų grobimo procesus net siekia įteisinti: neseniai valstybės Dūma priėmė įstatymus, kad paimti vaikai galėtų gauti Rusijos pilietybę, o patys rusai galėtų greičiau ir lengviau įsivaikinti ukrainiečių vaikus.
Sisteminis ukrainiečių tautos naikinimas primena Vietnamo karo baisumus
Tokia situacija, kai okupantai prievarta siekia sunaikinti užpultą tautą ir jos tautiškumą, karo akivaizdoje nėra netikėta. Vietnamo karo metu, panašiomis aplinkybėmis gyventi buvo priversti milijonai vietnamiečių. Dėl vietinių Vietnamo moterų santykių su JAV kariais, o kartais, dėl taikytos sistemingos seksualinės prievartos, Vietnamo karo metu gimė daugybė vietnamietiško ir amerikietiško kraujo turinčių kūdikių.
Tačiau jų likimas, kaip ir pats karas, buvo tragiškas. Dauguma jų niekada nepažinojo savo tėvų: daugelį jų motinos paliko prie vaikų namų vartų, kai kurie net buvo išmesti į šiukšlių konteinerius.
Mokyklos draugai iš jų tyčiojosi, ypač iš bruožų, neva suteikiančių jiems „priešo veidą“ –mėlynų akių ar šviesios odos. Dažnas toks vaikas gyveno tiesiog Pietų Vietnamo miestų gatvėse ir parkuose bei svajojo surasti savo tėvus arba kada nors patekti į Ameriką.
Tačiau nei Amerika, nei Vietnamas šių vaikų nenorėjo. Vietnamo socialinės rūpybos agentūra pareiškė, kad „Vietnamo visuomenei nereikia šio blogio palikimo“[5], atsakomybės kratėsi ir Amerika.
„Šių nelaimingų vaikų priežiūra ir gerovė niekada nebuvo ir dabar nėra laikoma vyriausybės atsakomybės sritimi“, – teigiama JAV gynybos departamento 1970 m. pareiškime.
Kai tapo aišku, jog Vietnamo karo pabaigoje komunistinis Šiaurės Vietnamas užims Pietinę šalies dalį, ėmė masiškai plisti panika. 1975 m. kovo mėnesį krito centrinis Vietnamo miestas Da Nangas, o Saigonas ir toliau buvo aktyviai atakuojamas. Matant artėjančios tragedijos ženklus, 1975 m. balandžio 3 d. JAV prezidentas Džeraldas Fordas paskelbė, kad JAV vyriausybė pradės evakuoti Pietų Vietnamo našlaičius.
„Babylift” skrydžiai truko nuo balandžio 4 d. iki gegužės 6 d. Skelbiama, kad karinio oro transporto vadavietė išskraidino 1 794 kūdikius. Dar 884 našlaičiai iš Pietų Vietnamo išskrido privačiais lėktuvais, su kuriais nebuvo sudarytos karinės sutartys. Dauguma iš daugiau kaip 2 500 pabėgėlių vaikų rado namus Jungtinėse Valstijose.
Tačiau JAV vaikai ne tik kurį laiką iki įsivaikinimo buvo priversti gyventi be šeimos priežiūros ir meilės, tačiau ir vėliau buvo auginami toli nuo savo tikrųjų šaknų. Net ir dabar dalis „Babylift“ operacijos kūdikių, bendraudami su žiniasklaida pabrėžia, kad neturi nei tvirto ryšio su savo gimtine Vietnamu, nei su JAV.
