Sausio 6-oji krikščionybėje žymi ne pabaigą, o Jėzaus apsireiškimą pasauliui
Trys Karaliai, dar vadinami Epifanija, krikščioniškoje tradicijoje reiškia Viešpaties apsireiškimą pasauliui. Tai ne vien istorija apie tris išminčius, sekusius Betliejaus žvaigždę, bet ir platesnė simbolinė diena, apimanti tris svarbius momentus: išminčių apsilankymą pas kūdikį Jėzų, jo krikštą Jordano upėje ir pirmąjį stebuklą Kanos vestuvėse, kai vanduo buvo paverstas vynu.[1]
Būtent dėl šios „trigubos prasmės“ šventė Vakarų ir Rytų Bažnyčiose ilgainiui tapo viena reikšmingiausių liturginių datų po Kalėdų. Ji pabrėžia ne tik Kristaus gimimą, bet ir jo dieviškumo atskleidimą žmonėms. Istoriškai Epifanija buvo minima dar ankstyvaisiais krikščionybės amžiais – Rytų Bažnyčioje nuo III amžiaus, Vakaruose – nuo IV amžiaus pabaigos.
Lietuvoje Trys Karaliai nuo seno buvo žiemos lūžio ir saulės grįžimo ženklas
Lietuvoje ši diena visada turėjo daugiau nei vien religinę reikšmę. Tai – kalėdinio laikotarpio pabaiga, žiemos švenčių uždarymas ir simbolinis lūžis, kai, kaip sakydavo senoliai, „diena pailgėja per gaidžio žingsnį“. Eglutės būdavo nupuošiamos, puošmenos nukabinamos, o šventinis šurmulys užleidžia vietą kasdieniam ritmui.
Etnologai pabrėžia, kad sausio 6-oji sutampa ir su astronominiu momentu – Saulės „stovėjimo“ pabaiga, kai po žiemos saulėgrįžos dienos ilgis pradeda pastebimai didėti. Senovėje tai buvo stebima pagal dangaus ženklus, ypač pagal Oriono juostos žvaigždes, lietuvių vadintas Šienpjoviais. Jų padėtis virš horizonto leido spręsti, kad šviesa po truputį ima viršų prieš tamsą.[2]
Neatsitiktinai ši diena buvo vadinama ir Krikštais ar Atarašais – tai laikas, kai simboliškai „uždaromas“ tarpušventis, o vėlės, tikėta, turi grįžti į Anapilį.
Kreida, raidės ir persirengėliai – kaip senosios apeigos susiliejo su krikščionybe
Vienas labiausiai iki šiol išlikusių Trijų Karalių papročių – ant namų durų bažnyčioje pašventinta kreida užrašomos raidės K+M+B. Dažniausiai jos aiškinamos kaip trijų išminčių – Kasparo, Merkelio (Melchioro) ir Baltazaro – vardų pirmosios raidės, tačiau egzistuoja ir senesnė, lotyniška prasmė: Christus mansionem benedicat – „Kristus te palaimina šiuos namus“.
Prieškrikščioniškoje tradicijoje durys ir daiktai būdavo žymimi trimis kryžiais ar ženklais, siekiant „užrakinti“ namus nuo piktųjų dvasių ir nepageidaujamų jėgų. Atėjus krikščionybei, šis paprotys buvo perinterpretuotas, bet pats ženklinimo veiksmas liko – kaip apsaugos ir palaiminimo prašymas.
Neatsiejama šventės dalis buvo ir persirengėliai. Po kaimus vaikščiodavo „karaliai“ su karūnomis, juos lydėdavo angelas su žvaigžde, o kartu – gandrai, meškos, arkliai, senoviniais drabužiais apsirengę vyrai, vaizduojantys vaidilas ar senovės karius. Jie linkėdavo šeimininkams gero derliaus, sveikatos, sėkmės, o mainais gaudavo vaišių.
Trys Karaliai Lietuvoje visada buvo daugiau nei religinė data kalendoriuje – tai diena, kai užverčiamas vienas metų ciklas ir tyliai pradedamas kitas. Be fejerverkų, be triukšmo, bet su sena žinia: tamsa traukiasi, o šviesos kasdien bus vis daugiau.
