Tėveliai, pasiruoškite – LGBT beldžia į mokyklų duris – su kūjais ir priekalais
Vaikų raidos psichologija tvirtina, jog mažamečių smegenys yra ypatingai jautrios: jos viską užrašinėja, renka ir „registruoja“ – apie pasaulį ir save. Visgi dvejojama, kokį poveikį padarys ir kokį vaidmenį atliks „novatoriškas“ švietimas[1]. Galbūt prieisime iki širdies infarkto 20-ties arba iš arti susipažinsime su asmenybės susidvejinimo diagnoze, kadangi viskas, kas bus pateikta mokyklos suole, atsispindės ir spalvingam „normalumui“ pavaldžioje aplinkoje.
Jei nustotume slėpti tarybinius tapetus ir atvertume langus, pamatytume, kad kiekvieną dieną vyksta kova tarp šviesos ir tamsos; tarp ginti, saugoti ir nepadėti, susiskaldžiusioms tarnyboms atkartojant nevykusią istoriją. Išeitis „registruojama“ viena: jeigu naujosios kartos laisvių opozicionieriai neužtrauks rankinio stabdžio, liaudis (belieka tikėtis) išprotės – belsis į mokyklų administracijos duris dėl LGBT, genderizmo ir translytiškumo ideologijos sustabdymo tol, kol šios atsidarys – šeimos ir padoraus gyvenimo vardan.
Kaip žinome, nuo šių mokslo metų kai kuriose mokyklose įvedama privaloma Gyvenimo įgūdžių ugdymo pamoka. Programa reikalinga, ir tam prieštarauti negalime. Tačiau pastarosios įgyvendinimo rekomendacijose (jei tik atidžiau pasikapstytume) yra nuostatų, prieštaraujančių daugumos šeimų įsitikinimams.
Lytiškumo ugdyme šiuo atveju numatoma mokyti lytinių stereotipų atsisakymo, tolerancijos, neapykantos kalbos, lytiškumo fiziologinių problemų sprendimo, nėštumo planavimo bei kontracepcijos. Dvejonių kelia faktas, jog idėjos vystyme dalyvaus viešosios įmonės, remiančios LGBT ideologiją bei tokią pačią praktiką.
Mokytojus programai taipogi ruoš organizacijos specialistai, aktyviai propaguojantys LGBT ir genderizmo nuostatas, prigimtinės šeimos santvarką atstovaujančias organizacijas, deja, permetant per tvorą[2]. Dirstelėjus į šeimos pagrindo retoriką, pasidaro įdomu, kaipgi atsiranda vaikai, jeigu šios funkcijos ateityje nenumatyta.
Su mokymais susipažinsime jau 6-erių
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnis garantuoja nevaržomą tėvų ir globėjų teisę rūpintis vaikų ir globotinių auklėjimu pagal savo įsitikinimus[3]. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 16 punktu nepilnamečiams draudžiama teikti informaciją, kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata. Tėvai ar globėjai iš tiesų turi teisę dalyvauti parenkant vaikui ugdymo programą, tačiau kodėl teigiama priešingai?
Išeitis vis tik yra.
Galbūt atsiras poreikis Gyvenimo įgūdžių ugdymo programą aptarti mokyklos tėvų taryboje, reikalaujant iš anksto skelbti kassavaitinių užsiėmimų metodiką, kad žinoti, ar leisti savo dukrą ar sūnų į pamokas, kuriose bus dėstomos lytiškumo nuostatos. Jeigu yra paklausa, turi būti ir priedanga – pavyzdžiui, galimybė nedalyvauti – be pateisinamos priežasties.
Linkstama prie nuomonės, kad šiuolaikiniame pasaulyje nė viena idėja nedaroma veltui – visi nusikaltimai turi pavardę, vardą, asmens ir genetinius kodus ar net pirštų antspaudus, paslėptus po „privalomų įgūdžių“ (ar kita) programa, lyderiams tik ir laukiant, kol pasikeis konservuota vidinių okupantų pamaina prie valstybės naikinimo lovio.
O viskas prasidėjo nuo eilinių „vaivorykštės lobių“ Egipto pliaže, „sujudinančiame“ hormonų dozes ir plečiančiame lytiškumo patirtį, kai, dar 2009 m., buvo parengta metodika, kaip mokyti atžalas seksualumo jau nuo 6-erių, kuriant belyčių europinių „šeimą“. Taip, seksualinės teisės neatsiejamos nuo žmogaus teisių, bet verčiant mažametį kvestionuoti lyties aptakumą, tik sužadiname jo smalsumą.
Vaikams nebereikia tilpti į lyčių sistemos rėmus
Seksualinių ir reprodukcinių teisių pažeidimai daro didžiulę įtaką atskiriems asmenims bei šeimoms visose gyvenimo srityse. Visgi mažų mažiausiai keista, kai vaikų „saviraiškos laisvė“ ugdoma tam, jog atitikti binarinės lyčių sistemos sukurtas kategorijas.
Beveik visos pasaulio šalys užtikrina lygias teises visiems, neatsižvelgiant į lytį ar socialinį tapatumą. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, savo ruožtu, įtvirtina nediskriminavimo principus, pabrėždama nešališką nuomonę apie „naująją“ lytį ir laisvamanišką partnerių pasirinkimą. Kur riba?
Siekiant sugriauti tabu, varžantį seksualumą ir lyties tapatybes, pradžiamokslyje bus pridedamos charakteringesnių puslapių nuotraukos su tam tikra metodika, pagrįsta žaidimais bei vaikų noru rungtyniauti; su nurodymais, kaip įveikti tėvų pasipriešinimą ir kaip elgtis stovyklų bei vakarėlių metu, kai šalia nėra tėvų.
Kad paprieštarauti šiai tvarkai, Lietuvos Šeimų sąjūdis ir kitos organizacijos rengia kreipimosi į mokyklų vadovybę formas. Vis dėlto, jeigu neatsiras kritinė masė tėvų, veikiančių kartu dėl savo vaikų, nepasikeis niekas. Norisi tikėti, jog minėtos tendencijos pamažu „stoja“, tačiau kol jos sumažės iki kritinio lygmens ir žmonės pakils už pačius save, negrįžtamumo taškas jau bus praeitas.
Iš tiesų daugelis sėdi savo „gerovėse“ ir mano, kad tai jų nepalies. Iš laiko perspektyvos labai gerai matyti, kodėl buvo buldozeriu – be jokių visuomenės bei akademinio lygmens diskusijų – „prastumtas“ naujas vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas su „išplaukusiomis“ smurto ir nepriežiūros formuluotėmis; kodėl buvo instaliuota represinio pobūdžio vaiko teisių apsaugos sistema; kodėl panaikintas socialinės rizikos šeimų statusas, – nes pagal naująją doktriną tokiu būdu lengviau prisikasti iki šeimos. (Nes kiekviena šeima vaikui yra „rizikos vieta“.)
Peršasi išvada, jog šeima nuo mažens vaiką turėtų mokinti šeimyninių vertybių, įtakoti normalų bei sveiką požiūrį į vyro ir moters santykius ir kaip galima užtikrinčiau pateikti supratimą apie šeimos svarbą. Taip pat mokinti tolerancijos, bet ne nuolankumo.
