Aukos šiandien turi kovoti ne tik su skriaudėjais, bet ir su sistema
Po ketvirtadienį šalies socialinėse platformose žaibiškai išplitusio vaizdo įrašo, kuriame matyti prieš nepilnametę taip pat nepilnamečių asmenų įvykdytas smurto aktas, pasisakė nemažai ir žinomų žmonių. Vieni ragino kuo griežčiau bausti kaltuosius, kiti akcentavo patyčių problemą, dar kiti – tėvų atsakomybę. Prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo, o policija pranešė, kad visos konflikte dalyvavusios nepilnametės yra nustatytos.
Tačiau šį kartą į redakciją besikreipusi Jolanta (77 – vardas redakcijai žinomas) nusprendė nebetylėti ir prabilo apie visai kitą problemą. Anot jos, ši istorija atskleidė ne tik žiaurų paauglių elgesį, bet ir teisėsaugos bejėgiškumą bei sistemą, kurioje aukos priverstos kovoti ne tik su skriaudėjais, bet ir su pačia valstybe.
„Man baisiausia ne pats vaizdo įrašas. Baisiausia tai, kas vyksta po jo. Visa Lietuva savo akimis matė, kaip mušamas vaikas, tačiau susidaro įspūdis, kad institucijos į tai žiūri beveik kaip į eilinį viešosios tvarkos pažeidimą. Atrodo, lyg kažkas būtų numetęs butelį ne vietoje, o ne įvykdęs akivaizdų smurto aktą.
Kaip gali būti normalu, kad tavo vaiką sumuša, visa šalis tai mato, o tu dar turi ieškoti brangių advokatų, rinkti pinigus ir įrodinėti tai, kas akivaizdu? Pirmiausia turi nugalėti sistemą, o tik paskui galbūt bus leista nubausti tikruosius kaltininkus. Ar tikrai taip turi veikti teisingumas?“ – piktinosi moteris.
Viešumas tampa vienintele galimybe sulaukti teisingumo
Jolantos teigimu, šiandien susidaro paradoksali situacija – kuo daugiau visuomenės dėmesio sulaukia tokia istorija, tuo didesnė tikimybė, kad nukentėjusieji apskritai sulauks pagalbos.
„Jeigu šis įrašas nebūtų išplitęs internete, ar kas nors apskritai būtų sujudęs? Dabar žmonės aukoja pinigus, atsiranda rėmėjų, kurie padės samdyti advokatus. Bet ar tai nėra absurdas? Kodėl teisybės paieškos Lietuvoje priklauso nuo to, kiek žmonių pamatė tavo nelaimę socialiniuose tinkluose?
Valstybė turėtų ginti nukentėjusį žmogų nuo pirmos minutės. O dabar išeina taip, kad jei neturi pinigų ir tavo istorija netapo vieša, esi paliktas vienas. Nejaugi tokia šiandien yra teisingumo sistema?“ – klausė ji.
Moterį stebina ir tai, kad kalbant apie nepilnamečių padarytus nusikaltimus dažnai akcentuojamas jų amžius.
„Suprantu, kad vaikai turi būti saugomi. Tačiau ar tai reiškia, kad jie gali jaustis visiškai neatsakingi už savo veiksmus? Kiek dar kartų girdėsime, kad nieko negalima padaryti, nes jiems tik dvylika ar trylika metų? Tada kokią žinutę siunčiame kitiems?“ – svarstė pašnekovė.
Neatsakomybė siunčia pavojingą žinutę kitiems paaugliams
Jolanta įsitikinusi, kad didžiausia problema yra ne tik pats smurto protrūkis, bet ir tai, kokį precedentą jis kuria.
„Vienas muša, kiti filmuoja, treti juokiasi. Ir kas iš to? Vaizdo įrašas išplinta, surenkami sekėjai, dėmesys, o realios pasekmės miglotos. Ką iš šios istorijos išmoks kiti paaugliai? Kad galima padaužyti žmogų, viską nufilmuoti ir tapti žinomam?
Kas bus toliau? Padaužys dar vieną? Gal kažką apiplėš? Gal ims dar žiauriau tyčiotis? O jei ir to neužteks? Kur ta riba?“ – retoriškai klausė ji.
Pasak moters, ne mažiau neramina ir aplinkinių elgesys.
„Kodėl šiandien vaikams atrodo normalu ne padėti aukai, o išsitraukti telefoną? Ar tikrai užauginome kartą, kuriai svarbiau surinkti peržiūras nei sustabdyti smurtą?“ – svarstė ji.
Visuomenė baiminasi, kad pokyčių bus imtasi tik po dar skaudesnės tragedijos
Jolantos nuomone, tokios istorijos griauna žmonių pasitikėjimą valstybe.
„Nuolat girdime – būkite pilietiški, laikykitės įstatymų, pasitikėkite institucijomis. Bet pasitikėjimas negali būti vienpusis. Jeigu žmogus mato, kad tapęs auka pirmiausia turės kovoti su biurokratija, ieškoti pinigų advokatams ir įrodinėti akivaizdžius dalykus, kaip jis gali tikėti sistema?
Būk geras pilietis, mokėk mokesčius, laikykis taisyklių. Bet jei tave nuskriaudė, išgirsti, kad procedūros ilgos, galimybių mažai, reikia laukti. Tai kas čia iš tikrųjų yra baudžiamas – smurtautojas ar auka?“ – kalbėjo moteris.
Pašnekovės įsitikinimu, ši istorija jau seniai peržengė vienos šeimos tragedijos ribas.
„Šiandien kalbame ne tik apie vieną mergaitę. Kalbame apie tai, kokį pavyzdį rodome visiems Lietuvos vaikams. Vieniems parodome, kad smurtas gali likti beveik be pasekmių. Kitiems – kad tapus auka teks ne tik gydyti žaizdas, bet ir kovoti su visa sistema.
Labiausiai bijau vieno – kad ir šį kartą visi pasipiktins, o po savaitės viską pamiršime. O tada lauksime kitos istorijos. Gal dar žiauresnės. Ar tikrai pokyčių sulauksime tik tada, kai bus per vėlu?“ – pokalbį baigė Jolanta.
