Niekas jo nevadina nei ūkininku, nei prekeiviu. Žmonės tiesiog sako – „tas žmogus su kibiru, prie posūkio“. Jis gyvena vienas, vienkiemy netoli Voškonių. Neturi nei pastovaus darbo, nei pensijos, nei ūkio. Bet turi mišką. Ir kasmet nuo birželio iki pat šalnų – gyvena iš to, ką suranda miškuose.
„Ką miškas duoda, iš to ir gyvenu. O ką – darbas? Nėr.“
– Nu ką aš tau pasakysiu… Aš neturiu niekur dirbt. Mūsų kaime nėr kur. Jauni išvažiavę, o seni kaip aš – ką, kam reikalingi? Jei pakviečia kur malkų sukraut ar tvorą paremontuot – tai einu. O šiaip – miškas mano darbas. Nuo gegužės jau žiūrau: ar drėgna, ar samanos šlapios, ar uogyne skruzdėlių daugiau – žinau, kada kuie darbai prasidės. Laukiu orų.
– Nuo ryto išeinu, iki pietų jau turiu. Jei randu daug – tą pačią dieną paduodu pakelėj. Jei mažiau – susidžiovinu. Ir taip iš dienos į dieną.
– O iš ko dar? Bonkutes surenku. Taromatai priima, eurą kitą užsidirbi. Dviračiu kur numinti – tai čia nieko, aš visur dviratuku. Iki Varluvos, iki Vygių, visur pravažiuoju. Ratais prasuku, surenku viską. Kartais ir metalų žmonės miškan išverčia. Jiem šiukšlė, man pinigėlis.
„Kas nori, tas ir perka. Tik gražius nori – ne šlamštą.“
– Žmonės sustoja, klausia, perka. Bet ne viskas tinka. Dabar visi išpaikę – jei baravykas su nuskusta skūra ar kirmėlyte, jau nebe tinka. Tai aš rūšuoju: gražius – į kibirą, ne tokius – džiovint.
– Perka visą vasarą, ne tik rudenį.
– Jei geri metai – grybų visiems užtenka. O jei sausa – tai visi laksto, ieško, o aš žinau savo vietas. Kur katras beržas – kas po juo auga. Kur šlapesnis šlaitas – ten raudonikiai. Nuo mažens tėvas rodė, tai ir liko į galvą.
„Gyvenu kaip gyvenu. Bet nesiskundžiu. Ir ką tas skundas duos?“
– Man sako: kodėl nneini kur dirbt? Aš sakau – o kur man eit? Mieste nei pažįstamų, nei kam reikalingas. O čia – bent jau žinau ką daryt. Turiu trobą, turiu šulinį, turiu pečių. Vakarienei užsikuriu, bulvė, grybai, svogūnas. Ir ką – blogai?
– Būna dienų, kai uždirbu tris eurus. Būna, kai trisdešimt. Bet viskas ant savęs. Niekas nešaukia, niekas neskriaudžia, niekas neatima.
– Užtat žiemą sunkiau. Džiovintus dar parduodu, bet šiaip jau tyla. Tada būna ilga. O kai ilga – mintys visokios lenda. Bet stengiuos neužsistovėt. Kažką vistiek sugalvoju, kaimuose vieni kitus pažįsta. Pasiūlo kas ką papildomai pasikrapštyt. Kiek man tereikia.
„Barsčiai be baravyko – tai anokie čia barščiai“
– Yra tokių, kurie nori viską pigiai. Sako: „Duok už penkis eurus pusę kibiro.“ Aš sakau – ačiū, eik ieškot pats. Su prakaitu tuos grybus renku. Ir jei žmogus žino vertę – tas ir paima. Ir moka.
– Džiovinti tai man kaip pensija. Ką turiu – rudeniui pasilieku. Kiekvieną dieną vėdinu, perverčiu, neperdžiovinu. Tada supakuoju į maišelius. Atvažiuoja žmonės, ima. Kam 200 gramų, kam 500. Sako: „Be jūsų baravyko – sriuba ne ta.“ Ir man smagu.
„Man svarbiausia – kad būtų ką veikti ir kur galvą pasidėt.“
– Aš neturiu planų, svajonių, kažkokių didelių norų. Man svarbu – kad rytas būtų be skausmo, kad grybas lįstų, kad dviratis dar važiuotų. Kad žmogus sustotų, ne tik paimtų kibirą, bet ir paklaustų: „Kaip sekas?“ Tada diena nebe tokia ilga.
– Ir jei kas klausia – ar man ne gėda grybais gyvent, tai aš sakau: gėda tai vogt. O grybus rinkt – tai darbas. Neprastesnis nei bet kur kitur. Tik čia pats sau ponas. Ir pats sau atsakingas.
