Tamplieriai: kaip riterių ordinas tapo karalių bankininku ir kas nutiko penktadienį, 13-ąją

Tamplieriai – vienas žinomiausių viduramžių riterių ordinų. Per du šimtmečius saujelė piligrimus saugojusių riterių virto organizacija, kuri valdė žemes nuo Ispanijos iki Šventosios Žemės ir skolino pinigus karaliams. 1307 m. spalio 13-ąją, penktadienį, Prancūzijos karalius Pilypas IV įsakė suimti visus šalies tamplierius, o po penkerių metų ordinas buvo panaikintas. Ši istorija iki šiol maitina legendas apie lobius, Gralį ir nelaimingą penktadienį, 13-ąją, tačiau dokumentai pasakoja kur kas žemiškesnę istoriją apie pinigus ir valdžią.

Tamplierių ordinas gimė Jeruzalėje apie 1119 metus

Po Pirmojo kryžiaus žygio (1095–1099 m.) Šventojoje Žemėje susikūrė kryžiuočių valstybės, tačiau joms trūko karių. Dauguma kryžiuočių, įvykdę įžadus, grįžo namo, o į Jeruzalę keliaujančius piligrimus užpuldinėjo plėšikai. „Britannica“ duomenimis, 1119 m. pabaigoje arba 1120 m. pradžioje aštuoni ar devyni prancūzų riteriai, vadovaujami Hugo de Payenso, pasižadėjo saugoti piligrimus ir sukurti tam skirtą religinę bendruomenę.

Jeruzalės karalius Balduinas II jiems skyrė patalpas karališkųjų rūmų sparne, buvusios Saliamono šventyklos vietoje. Iš čia kilo ir oficialus pavadinimas – Kristaus ir Saliamono šventyklos vargšų riteriai, o lotyniškas žodis templum (šventykla) davė pavadinimą tamplieriams. Lietuviškai jie vadinami ir templieriais.

Ordinas greitai sulaukė galingų užtarėjų. 1128 m. Trua bažnytinis susirinkimas jį oficialiai pripažino, o įtakingas vienuolis Bernardas iš Klervo apie 1136 m. parašė traktatą „Naujosios riterijos šlovei“, kuriame gynė naują kario vienuolio idėją. 1139 m. popiežius Inocentas II bule tamplieriams suteikė išskirtinių privilegijų: jie neturėjo mokėti dešimtinės, nebuvo pavaldūs vietos vyskupams ir atsakė tik popiežiui.

Riteriai vienuoliai gyveno pagal griežtą regulą

Tamplieriai davė tuos pačius įžadus kaip vienuoliai – neturto, skaistybės ir paklusnumo. Jų regula rėmėsi benediktinų ir cistersų tradicija: broliai meldėsi nustatytomis valandomis, laikėsi pasninkų, miegojo bendrame bendrabutyje ir valgė kartu. Jiems buvo draudžiama lošti, keiktis ir girtauti. Vis dėlto, kitaip nei vienuoliai, jie nebuvo uždaryti vienuolynuose, o pagrindinė jų pareiga buvo kariauti. „Britannica“ pažymi, kad dauguma tamplierių buvo neišsilavinę ir lotyniškai skaityti nemokėjo.

Ordinas turėjo aiškią hierarchiją. Jam vadovavo iki gyvos galvos renkamas didysis magistras, žemės buvo padalytos į provincijas, o kiekvieną namą, vadinamąją preceptoriją, valdė preceptorius. Baltą apsiaustą su raudonu kryžiumi galėjo dėvėti tik riteriai – kilmingi, kariauti išmokyti vyrai. Daugumą narių sudarė seržantai, kilę iš žemesnių luomų, jie vilkėjo juodai. Vėliau atsirado ir trečioji grupė – kapelionai.

Kariai tamplieriai buvo vertinami ir priešų. Po 1187 m. Hatino mūšio sultonas Saladinas nupirko į nelaisvę paimtus tamplierius ir vėliau įsakė kiekvieną jų nužudyti. Ordinas statė pilis, saugojo miestus ir kariavo iki 1291 m., kai krito Akra – paskutinė kryžiuočių tvirtovė Šventojoje Žemėje.

Tamplieriai tapo karalių ir piligrimų bankininkais

Ispanijos, Prancūzijos ir Anglijos karaliai bei didikai ordinui dovanojo pilis, dvarus ir žemes, tad jau XII a. viduryje tamplieriams priklausė valdos visoje Vakarų Europoje, Viduržemio jūros regione ir Šventojoje Žemėje. Karinė jėga leido jiems saugiai rinkti, laikyti ir gabenti auksą bei sidabrą, todėl karaliai ir piligrimai tamplierius pasirinko kaip patikimus bankininkus.

Viktoras Jašinskas knygoje „Trijų miestų imperija. Vatikanas“ šį tinklą vadina pirmąja tarptautine finansų sistema: piligrimas galėjo palikti pinigus ordino namuose Europoje ir atsiimti juos Akroje ar Antiochijoje. Kardifo universiteto viduramžių istorikė Helen Nicholson leidiniui „National Geographic“ priminė kitą pusę – turimi įrodymai tamplierius rodo kaip „labai nuobodžius Romos katalikus“, o ne slaptą draugiją.

1307 m. spalio 13-oji, penktadienis, ordinui tapo lemtinga

Akros žlugimas atėmė iš ordino pagrindinę paskirtį, o jo turtai ir įtaka kėlė pavydą. Ordino centras persikėlė į Kiprą, vėliau į Prancūziją. 1307 m. spalio 13 d. karalius Pilypas IV Gražusis įsakė suimti visus Prancūzijos tamplierius ir areštuoti jų turtą. Ordinas buvo apkaltintas erezija ir amoralumu: neva stabmeldyste, garbinant barzdotą galvą, ir slaptomis įšventinimo apeigomis, per kurias naujokas turėjo išsižadėti Kristaus ir spjauti ant kryžiaus.

„Britannica“ pabrėžia, kad šie kaltinimai buvo nepagrįsti ir skirti kurstyti to meto baimę eretikų, raganų ir demonų. Prisipažinimai išgauti kankinimais. Kodėl karalius taip elgėsi, nėra iki galo aišku: galbūt jis bijojo ordino galios, o galbūt tiesiog norėjo pasisavinti jo turtus, nes pinigų nuolat trūko. „National Geographic“ taip pat rašo, kad pinigų stokojęs Pilypas IV nusitaikė į tamplierių turtą.

Popiežius ordiną panaikino, nors erezija nebuvo įrodyta

Popiežius Klemensas V, pats kilęs iš Prancūzijos, 1307 m. lapkritį įsakė suimti tamplierius visoje krikščionijoje. Tačiau 1308 m. rugpjūčio 17–20 d. Šinone jo paskirti trys kardinolai apklausė ordino vadovus. Vatikano archyve saugomame Šinono pergamente užfiksuota, kad popiežius didžiajam magistrui Jacques'ui de Molay ir kitiems vadovams suteikė išrišimą ir vėl priėmė juos į Bažnyčios bendrystę. Archyvo aprašyme pažymima, kad šis aktas tamplierius išrišo, bet neišteisino.

1311 m. bažnytinis susirinkimas didele balsų dauguma pasisakė prieš ordino panaikinimą, o kitose šalyse tamplieriai buvo pripažinti nekaltais. Vis dėlto, spaudžiamas Pilypo IV, Klemensas V 1312 m. kovo 22 d. ordiną panaikino. Vatikano archyvas pabrėžia, kad popiežius aiškiai pareiškė, jog procesas erezijos neįrodė, o ordinas buvo sustabdytas negalutiniu sprendimu. Tamplierių turtas atiteko hospitalieriams arba pasaulietiniams valdovams.

Didysis magistras Jacques'as de Molay ir kiti vadovai buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Išgirdęs šį nuosprendį, de Molay vėl atšaukė savo prisipažinimą ir 1314 m. kovą Paryžiuje tą pačią popietę buvo sudegintas kaip atkritęs eretikas.

Penktadienio 13-osios prietaras su tamplieriais susietas tik vėliau

Populiari versija teigia, kad penktadienis, 13-oji, laikomas nelaiminga diena būtent dėl 1307 m. tamplierių suėmimo. „National Geographic“ šį ryšį vadina mitu: nors dalis tamplierių iš tiesų suimti penktadienį, spalio 13-ąją, prietaras kilo ne iš čia. Pasak leidinio, skaičius 13 ir penktadienis atskirai buvo laikomi nelaimingais ir anksčiau, tačiau penktadienio, 13-osios, sąvoką galėjo išpopuliarinti 1907 m. išleistas romanas „Penktadienis, tryliktoji“. Ryšį su tamplieriais plačiai paskleidė Dano Browno romanas „Da Vinčio kodas“. „History.com“ taip pat pripažįsta, kad prietaro kilmė lieka neaiški.

Panašiai gimė ir kitos legendos. „Britannica“ primena, kad XVIII a. masonai skelbėsi paveldėję slaptų tamplierių žinių, o „National Geographic“ pažymi, kad šį klaidingą ryšį paskleidė patys ankstyvieji masonai.

Metai	Įvykis
1119–1120	Hugo de Payensas su 8–9 riteriais Jeruzalėje įkuria bendruomenę piligrimams saugoti
1128	Trua susirinkimas oficialiai pripažįsta ordiną
1139	Popiežius Inocentas II atleidžia tamplierius nuo dešimtinės ir vyskupų valdžios
1187	Po Hatino mūšio Saladinas nuperka paimtus į nelaisvę tamplierius ir įsako juos nužudyti
1291	Krinta Akra, ordino centras persikelia į Kiprą
1307 10 13	Pilypas IV įsako suimti visus Prancūzijos tamplierius
1308 08 17–20	Šinono pergamentas: popiežius išriša ordino vadovus
1312 03 22	Klemensas V panaikina ordiną
1314	Jacques'as de Molay sudeginamas Paryžiuje

Knygos autorius tamplierių žlugime mato valstybės ir pinigų pamoką

Tamplierių istorija – vienas pirmųjų Viktoro Jašinsko knygos „Trijų miestų imperija. Vatikanas“ siužetų. Knyga pasakoja tūkstantmečio istoriją nuo kryžiaus žygių iki Vestfalijos taikos ir kryžiaus, kardo bei aukso sąjungą laiko viena pagrindinių Europos galios ašių. Autorius ordino žlugimą vadina riba, kai šventumo idealai užleido vietą karaliaus įsakymui ir finansinei naudai: „Tai pamoka, kad jokia jėga, kad ir kokia nepriklausoma ar galinga būtų, negali ilgai gyvuoti, kai tampa patogiu grobiu valstybės aparatui.“ Knygoje pateikiama autoriaus interpretacija, o ne akademinis tyrimas.