Pailsėti – svarbu. Svarbu atrasti laiko ne tik patiems artimiausiems, bet ir sau
Juk atostogos nebūtinai yra išskirtinai tik vasaros, ar tik žiemos. Jas galime turėti bet kada. Tai ypač turėtų būti aktualu sunkiai dirbantiems fiziškai. Nualinti save galima greitai, bet „atsistatyti“ – daug laiko reikalaujantis darbas.
Žinoma, dažnai tenka išgirsti, jog atostogauti yra labai brangu, o ir laiko atostogoms sunku surasti. Taip ir sukasi žmonės lyg voverės nesustabdomame gyvenimo rate: „Ai, vėliau pailsėsiu…“, „Dabar atostogoms tikrai netinkamas metas…“ Nuomonių ir pasiteisinimų, kodėl neatostogaujama, galima rasti daug ir įvairių. Juolab, kad ne šiaip sau ir Ciceronas sakė: „Aš niekada nebūnu taip užimtas, kaip laisvalaikio valandomis“ [1].
Atostogos daugumai asocijuojasi ir su kelionėmis svetur, dažniausiai – į šiltuosius kraštus. Bet norint gerai praleisti laiką, pailsėti galima ir ne taip toli. Kodėl gi jaukiai nepaiškylavus su šeima prie kokio ežero ar nepasivaikščiojus kuriuo pažintiniu Lietuvos taku?
Maloni ir jauki draugija – štai kas svarbiausia.
Žiemą smagu visiems šeimos nariams pasibūti prie tyliai spragsinčio namų židinio ir gurkšnoti svarainių arbatą. Juk jaukumui daug nereikia, jį tikrai galima tarsi iš naujo atrasti ir patiems. Reikia tik noro. O nuo savęs juk niekur nepabėgsi. Tereikia nors trumpam palikti savo darbinius ir visuomet „degančius“ reikalus už durų bei pasiduoti esamos akimirkos žavesiui.
Kad poilsis būtų kaip įmanoma labiau produktyvesnis, pravartu padėti telefoną bei kompiuterį į šalį ir nors akies krašteliu pažvelgti į save, savo artimuosius, į supančius daiktus, į netoliese esančią gamtos didybę. Būtent šiems visiems išvardytiems dalykams mes skiriame pernelyg mažai savo dėmesio, laiko ir meilės.
Nuoširdūs pokalbiai – kas gali būti geriau? Tada jautiesi visiškai savas tarp savų, mylimas, mylintis ir brangus
Galbūt verta atrasti laiko ir kiek įdomesnei kultūrinei valandėlei? Tai gali būti apsilankymas naujai pastatytame spektaklyje ar įdomioje meno parodoje, kino teatre ar muziejuje, kurio vis neprisiruošiama aplankyti. Tokie kiek naujesni potyriai tik dar labiau sužadina gyvenimo džiaugsmą. Rodos, kad tada prisipildome prasmės, kažko gilesnio, tauresnio, tiesiog to, ko siela jau seniai buvo išsiilgusi.
Žinoma, daug dalykų priklauso ir nuo to, su kuo leidžiame laiką. Gal visgi seniai bendrauta su mokyklos laikų geriausiais draugais? Gal darbo kolegos kažko lyg nutolę, tad verta prisiminti ir juos? Gal verta ir su jais praleisti kažkiek laiko ir kiek įdomiau pasibūti, pasikalbėti, pamatyti juos ne tik darbinėje aplinkoje? Pripažinkim, gyvename tokiame amžiuje, kai visi skubame, lekiame… Ir vieni nuo kitų esame tarsi nutolę, tarsi susvetimėję, tad nereikia bijoti būti pirmam ir pakviesti artimesnių bičiulių praleisti laiko drauge.
O kaip gera ir smagu atrasti bendraminčių, kuriems nesvetimas sveikos gyvensenos būdas, aktyvus sportas, dvasiniai dalykai ir jų puoselėjimas. Iš aktyvaus laisvalaikio laimima daug – ir sveikata, ir grožis, ir prasmė, ir praplatėjęs pažįstamų ratas. Ko gi ryte nepabėgiojus lengva ristele su savo mylimu šunimi? O kodėl tiesiog neprasivaikščiojus pamiške, kai tolumoj miestas tik tik bunda..?
„Turėdamas hobį, būsite įdomesnis. Iš hobių gimsta temos pokalbiams ir vakarėliuose, ir eilėje prie vandens aparato. Jie prideda sluoksnių jūsų tapatybei, praturtina jūsų asmenybę. Žmones traukia tie, kurie turi aistrų, yra smalsūs, gali daug ko papasakoti. Gyvendamas įdomų ir aktyvų gyvenimą, jūs ne tik jausitės labiau įkvėptas pats – jūs įkvėpsite ir kitus“ [2].
Aišku, mes, žmonės, esame įvairių temperamentų tipų. Tai, kas patiks vienam, gali nepatikti kitam. Galbūt aš labai vertinu plušėjimą sporto salėje, mėgstu padedant treneriui profesionaliai atlikti pratimus, nes man, būtent man, tai ir yra geriausias poilsio būdas; tada mintys tarsi išlaisvėja, nuskaidrėja. O mano artimas žmogus gal nori tik ramiai tylumoje pamedituoti grojant tam tikrai muzikai…
Taip, mes išties skirtingi. Bet tai nereiškia, kad vieno veikla yra kažkuo pranašesnė už kito. Kitas gal ir jaučiasi „didingesnis“, pranašesnis savo veikla ir gyvenimo būdu už šalia esantį, bet tai dar nieko nepasako, nes tas ramiai stovintis mąsto ir permąsto gyvenimo planus gal šimtus kartų, o gal ir daugiau. Ir tie gyvenimo planai toli gražu neprilygsta kuo naujesnio ir galingesnio automobilio paieškoms. Gal žmogus mąsto, kaip praplėsti dirbančiųjų ratą, o gal kaip plėsti savojo verslo interesus ir gerovę…
Pirmas įspūdis dažniausiai būna klaidingas. Nors, būna, pasitaiko ir atvirkščiai
Tiesa, vasara ką tik nukurnėjo į šių metų prisiminimus, bet ruduo ir žiema – taip pat turi galybę „užklasinės“ gausios atostogų veiklos… Na, ir kas, kad vėsu, na ir kas, kad žvarbu? Svarbu – tinkami rūbai. Ir pirmyn gamton! Gerti jos gaivaus kvapo, uosti vėją, kuris atpučia senų daugiamečių ąžuolų lapų kvapą. Paliesti vieną kitą medį ir tarytum pasikrauti geros bei šviesios energijos, stiprybės, tokiu būdu imti ir lengvai atsikvėpti nuo visko ir visų. Taip, gamta daro stebuklus.
Labai svarbu mėgautis kiekviena diena. Ką ji beatneštų – tai pritaikyti sau: ar kaip pamoką, ar kaip įkvėpimą, ar, galų gale, kaip gyvenimo moralą, kad gyvenimas yra tai, kas vyksta šią valandą, šią akimirką. Ir kaip gera tai suvokti/suprasti/perprasti. Ir dar geriau, kai žmonės geba tą dabarties išgyventą akimirką pritaikyti kasdieninėse situacijose. Tada nustojama gyventi tik nuo vienos dienos iki kitos. Tada nejučiomis kiekviena diena išgyvenama pilnavertiškai ir taip išganingai nelaukiama vien tik savaitgalio.
Džiaukimės kiekvieno gyvenimo momento nešama magija. Ji daug savyje talpina – ką reikia papildo, ko nereikia, to ir nesureikšmina. O tada galime ir kitus pamokyti, na, tiksliau – patarti ir įkvėpti ne kuo kitu, o savuoju pavyzdžiu, savais potyriais ir išgyvenimais.
Gerai praleistas laikas visuomet palieka antspaudą žmogaus sieloje ir išorėje. Pasireiškia jis išgyvenamu pakylėjimu, laime ir džiaugsmu. Tereikia kiekvienam atrasti savo sritį, savo stichiją, kurioje jis jaustųsi iš tiesų gerai ir visiškai užtikrintai. Ir nesvarbu, ar tai bus darbo, ar poilsio sfera. Svarbu tik tas vadinamasis balansas – kiek, kam ir kokio laiko skirti. Tikro laiko. Jį prisiminus, šypsena ilgai nedings nuo veido.
Tokia ir prasmė – kiekvienam ir viskam duoti kokybiško laiko, dėmesio ir meilės.
„Brangink šią dieną. Teisingai nugyventa diena vakarykštę dieną paverčia laimės kupinu sapnu, o rytojų – vilties kupina vizija“ (Vedų išmintis) [3].
