S. Povilaitis – muzikas, kuris mokėsi visai ne to
Praėjo jau dešimt metų, kai Lietuva nebeturi vieno garsiausių ir žymiausių estrados atlikėjų – Stasio Povilaičio. Maestro buvo mylimas daugelio, o žinomas, ko gero, visiems – kai kurios jo dainos tapo nepamirštamais šlageriais, kuriems suskambus į atmintį sugrįžta gražūs atsiminimai bei švelni melancholija apie laikus, kurie nebesugrįš.
Vienas garsiausių šalies atlikėjų S. Povilaitis gimė 1947 m. sausio 15 d. Kaune. Nors mokėsi Kauno 4-ojoje vidurinėje mokykloje bei specialiojoje muzikos mokykloje, kurioje lankė smuiko ir obojaus pamokas bei dainavo Kauno radiofono berniukų chore, vėliau vis dėlto Vilniaus universitete pasirinko studijuoti žurnalistiką. Dirbo ir visai ne menišką – Palangos statybos valdybos darbininko – darbą.
Tačiau žurnalistika S. Povilaičio gyvenime pagrindu taip ir netapo, mat prieš pat studijas jį pastebėjo kompozitorius Mikas Vaitkevičius ir pakvietė dainuoti ansamblyje „Ritmas“, kuris koncertavo naktiniame bare „Dainava“[1].
Maestro vaikystė nebuvo lengva
S. Povilaičio vaikystė nebuvo lengva, mat augęs tik su mama, be tėčio, jis anksti patyrė, ką reiškia gyventi ant skurdo ribos. Kol gyveno Kaune, dar vaikas būdamas S. Povilaitis vaikštinėdavo palei Nemuną, rinkdavo metalo laužą, makulatūrą, kitokias antrines žaliavas, kurias pridavęs susirinkdavo pinigėlių savo reikmėms.Taip pat ir deficito laikais parduotuvėse jis „dirbdavo vaiku“ – tais laikais suaugęs, atėjęs su vaiku, galėdavo nusipirkti dvigubą normą produktų, tad, galima sakyti, kai kurios moterys mažajį Stasiuką „išsinuomodavo“ tam, kad šis su jomis kartu lauktų eilėje, o moterys iš pardavėjos galėdavo nusipirkti daugiau produktų, reikalingų jų šeimoms. Už tai vaikui duodavo vieną kitą pinigėlį.
Kadangi jo mama buvo religinga, Karmelitų bažnyčioje Stasys buvo patarnautojas. Tiesa, sugebėjo bažnyčioje gerai prisidirbti – nematant kunigams grojo trankią muziką, ir už tai buvo priluptas savo tetos.
S. Povilaitis surengė daugiau, kaip 10 tūkst. koncertų
Maestro muzikiniame aruode yra 10 apdovanojimų, 21 albumas ir daugiau nei 10 tūkst. koncertų[2].
Ant albumų beveik visuomet buvo jo paties fotografijos. Turintiems visus albumus gerai matyti, kaip atlikėjas augo, brendo, keitėsi. Pats jis yra sakęs, kad visų savo albumų vienoje vietoje net neturi.
„Vienas buvo vaizdas, bet jis neturėjo pasisekimo, nusprendėme, kad gal geriau nuotraukos, tradiciškai. Visų albumų neturiu, kažkur pražiopsojau, neužsiliko namuose. Kartais perklausau, pamirštu, kokia daina yra kokiame albume, kurią reikia prisiminti“, – yra sakęs jis[3].
1967 m. jis tapo Baltijos šalių konkurso „Liepojos gintaras“ laureatu 1968 m. apdovanotas diplomu konkurse „Vilniaus bokštai” 1970 m. pelnė laureato vardą konkurse „Lenkų daina” 1991 m. apdovanotas Antano Šabaniausko premija 1993 m. apdovanotas Naujosios komunikacijos mokyklos „Gintarinės palmės“ premija už nacijos formavimą 1997 m. už nuopelnus muzikai pagerbtas „Bravo” premija Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V-ojo laipsnio ordinu. 2007 metais pelnė Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premiją.
2013 metais jam skirtas medalis „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“, tais pačiais metais buvo apdovanotas M.A.M.A. apdovanojimu už nuopelnus Lietuvos muzikai[4].
S. Povilaitis mylėjo rudeninę Palangą
Maestro muzikinė kelionė ir pasidėjo ne kur kitur, o Palangoje. Kaip jis pats sakė – čia yra jo kelio pradžia. O Palangą, kuri iki šiol vertinama gana kontraversiškai, Maestro mylėjo rudeninę – ramesnę, tylesnę, su audringesne, tačiau šiltesne jūra ir byrančių medžių lapų šnarėjimu po kojomis.
„Aš mėgstu rugsėjo Palangą. Todėl, kad tada vanduo yra pakankamai šiltas plaukiojimui ir nebėra tiek daug poilsiautojų. Šiaip Palangai jie reikalingi – jie „maitina“ bent pusę Palangos. Bet man patinka šiek tiek ramėlesnė Palanga, todėl dabar aš čia ir žiemas praleidžiu. Aš esu jau labiau palangiškis nei vilnietis“, – yra sakęs S. Povilaitis[5].
S. Povilaitį pasiglemžė vėžys – sirgo trejus metus
Maestro mirė anksti – kaip sakoma, galėjo dar gyventi ir gyventi, tačiau atlikėjo sveikatą suniokojo vėžys. Tik prieš pat mirtį, rugsėjį, jo žmona Birutė visuomenei atskleidė, kad maestro serga vėžiu ir kad jo būklė yra itin prasta.
„Mes gražiai leidžiame tas dienas, kurios mums liko. Tai man dabar svarbiausia, – sakė ponia Birutė ir pripažino, kad tai, jog jos vyras serga plaučių vėžiu, jiedu sužinojo prieš trejus metus, dar 2012-aisiais. Tačiau to nepaisydamas, 68-ąjį gimtadienį sausio viduryje atšventęs muzikantas iki vasaros vidurio intensyviai koncertavo, jo grafike vieną koncertą vijo kitas.
Stasys Povilaitis prastai pasijuto jau 2015 metų vasarą, kai liepos 6-ąją Palangoje vyko renginys „Tautiška giesmė aplink pasaulį 2015“, skirtas Valstybės dienai paminėti. Tuomet S.Povilaitis drauge su kitomis Lietuvos muzikos žvaigždėmis koncertavo ant tilto. Iškart po pasirodymo maestro nusilpo, jam buvo iškviesta greitoji pagalba. Nuo to laiko dainininkas daugiausia laiko praleido ligoninėje.
„Vėžys eina labai plačiai, plinta po visur. Susirgo prieš trejus metus, tačiau niekam nerodė, kad yra sergantis žmogus, visą tą laiką koncertavo. Toks buvo jo paties pasirinkimas. Nors žinojo, kad negalima. Jis labai nori gyventi.
Būklė nėra visiškai kritinė. Jis valgo, tačiau po to priepuolio Palangoje nebevaikšto. Jis nenori su niekuo kalbėti, tik ilsisi.
Nugyvenome iki auksinių vestuvių. O dabar… Mes labai gražiai leidžiame tas dienas, kurios mums liko. Tai man dabar svarbiausia“, – kalbėjo ponia Birutė[6].
S. Povilaičio atminimas įamžintas Palangoje
Po to, kai Maestro baigė savo žemiškąją kelionę, vyko gana ilgos diskusijos, kaip išsaugoti jo atminimą bei jį pagerbti. Dainos, muzika – jos liks amžinai. O kadangi Palanga buvo tas miestas, kuris S. Povilaičio širdyje visada užėmė ypatingą vietą, būtent čia ir nuspręsta įamžinti jo atminimą. Ant kurorto koncertų salės fasado nugulė Maestro autografas. Šios idėjos autoriai –Romas Klimavičius ir Gerda Antanaitytė.
„Šis duetas įprasmina Lietuvos estrados istoriją. Laikas pakeičia aplinką ir žmones, tačiau legenda išlieka. Siūlomas sprendinys – maestro autografo įspaudas, nugulęs ant Koncertų salės fasado elemento, įprasmina asmens ir vietos neatsiejamą tarpusavio ryšį“, – aiškino idėjos autoriai.
Tiesa, autografo kaina buvo įspūdinga ir siekė daugiau, kaip 24 tūkst. eurų[7].
