Draugauti su knygomis dažnas pradeda dar vaikystėje
Knygų skaitymas yra laikomas tarsi itin didelio susikaupimo reikalaujantis malonumas, prie kurio, iš pradžių, gali būti sunku priprasti, deramai įsigilinti į skaitomą tekstą. Juk, žmogus, neskaitysi knygos „atmestinai“ – knyga arba patinka, arba ne. Arba iriesi, arba lengvai plauki per tą stebuklingąjį knygos pasaulį.
Geriausias jausmas apima tuomet, kai atrandi sau patinkantį žanrą: gerą skaityti, kai kas nors rekomenduoja, kokią literatūrą pasirinkti, smagu, kuomet knyga maloniai nustebina savo nepaprastumu, išmintimi ar nuotykių gausa.
Dažnai pasitvirtina ir posakis, jog „skonis draugų neturi“. Rekomenduoti sunku, nes jei man labai patinka, tai nereiškia, kad patiks ir kitam. Tačiau, bet kokiu atveju, knygos iš tiesų dovanoja gausius išminties lobynus ir galimybę atrasti nepaprastus gyvenimus, stebuklingus pasaulius ir nematytas šalis.
Janina Degutytė rašė:
O spalvotoji knygele, vesk mane į savo šalį, savo šalį stebuklingą, kur žiedais į žemę sninga[1].
O iš tikrųjų, koks smagumas apima, kai galima kažko naudingo ir gero išmokti iš taip uoliai ir stropiai perskaitytos istorijos, pritaikyti tą gyvenimiškąją išmintį ir teigiamus dalykus čia ir dabar, realiame pasaulyje. Rodos, praturtėjimas dvasioje toks stiprus ir toks akivaizdus, kad pradedi ir kitus įtikinėti skaityti, šviestis, domėtis, lavintis.
Tą reikėtų skatinti jau vaikystėje, nes tai išties svarbus ir reikalingas įgūdis. O ir draugystė su knyga – gali tapti begaline, tęstiniu veiksmu, kuris gali būti perduodamas iš kartos į kartą. Skaitė seneliai – tikėtina, kad jų sektas pasakas prisimins ir jų vaikai, tada anūkai ir proanūkiai.
Aišku, kartais tiek skaityti, tiek klausyti tekstų vaikams gali būti sunku – jiems reikia veiksmo, žaidimų ir pramogų. Bet, sudominus, suintrigavus, – viskas keičiasi. Dažnai pasitaiko, kad vaikai taip susidomi knygomis, jog nebegali nuo jų atsiplėšti ir atsitraukti.
Knygų žanrų ir stilių įvairovė atitinka kiekvieno skaitytojo norus ir pageidavimus
Kiek paaugę, mes jau ieškome galbūt kiek kitokios literatūros. Kam patinka klasika, kam detektyvai, o kam ir romanai. Kiekvienas atsirenka pats būtent tai, kas skaitytoją domina, mąsina ir savaip intriguoja.
Yra sakoma, kad net storiausią knygą verta skaityti ir perskaityti, net jei joje tebuvo viena kita patikusi mintis. Būna, kad tas vienintelis sakinys padeda žmogui, pagelbsti jam vienoje ar kitokioje situacijoje, skatina susivokti savame gyvenime.
Knygos, galima sakyti, yra tikros išminties relikvijos, nes jos nemiršta, jos – tobulina, skatina branginti ir saugoti praeities išmonę. Padeda fiksuoti reikšmingas datas, faktus, įvykius, patarimus ar įžvalgas.
Tarkim, senovės klasikų parašytų veikalų skaitymas – gali tapti kuo tikriausia atgaiva sielai. Kiek daug visko galima jose atrasti. Rodos, laikai – tai jau seni, senų senovė, kurioje netrūko dramų, kovų, nesantaikos.
Bet išties, išlieka tam tikrų autorių kūriniai ir dabartiniam žmogui atkelia tuos vadinamosios išmonės vartus. Dalijasi patarimais nesustoti, domėtis, skaityti, bręsti kone kartu su knyga. Ir tai nebūtinai yra vien tik filosofija ir jos traktatai. Gi knyga moko ir bendravimo meno, sutarimo su aplinkiniais ir tai yra žavu. Jeigu žmogui kokia nors savybė nėra duota, nėra prigimtinė, gal skaitydamas jis kaip tik atras save bei tam tikrus neatrastus savo resursus?
Literatūra padeda įveikti nerimą, stresą, „sustyguoti“ savo vidines įtemptas emocijų stygas, keisti vieną ar kitą požiūrį. Tai tiesiog kvėpte įkvepia ir įkvepia nebūtinai žygdarbiams, bet ir kasdienos nesklandumų įveikimui ar tiesiog kasdienių, paprastų gyvenimo dilemų sprendimui.
Levas Tolstojus yra rašęs:
Gera knyga – tarsi pokalbis su protingu žmogumi[2].
Skaitymas tai kelionė. Eini, plauki, skrendi. Per įvykių gausą, nuotykių ekstremalumą, bendravimo džiaugsmą, naujovių atradimą, kad ir – eilių kūrimą.
Knygų pasaulis yra platus, neaprėpiamas ir beribis
Kai įsijauti į knygą, nebegali sustoti. Būna ir taip. Ir tada stabdo tik laiko stoka, kurio visad pritrūksta pačioje įdomiausioje vietoje.
Šarlis Monteskjė sakė:
Mėgti skaityti – tai neišvengiamas nuobodulio valandas paversti saldaus malonumo valandomis[3].
Po tuos „Eldorado kraštus“ taip smagu ir gera keliauti, pasisemti iš ten to, kas geriausia ir įdomiausia. O kur dar vaizduotė – puiki mankšta protui, o ir sielai miela, malonu. Tas įkvėpimas – jo su niekuo nesupainiosi. Jis leidžia svajoti, mąstyti ir tikėti. Tokiu būdu turtėja dvasia, auga pasitikėjimas ir, žinoma, jautiesi prasmingai praleidęs laiką.
Skaitantis žmogus – tai, mano manymu, niekad vienišas nebūsiantis žmogus. Kai tiek herojų, veikėjų knygos puslapiuose supa, nejučia ir pats esi ten.
