Asmeniniai lūkesčiai, laužomos taisyklės ir grėsme dvelkiančios pagundos – serijinis „žudikas“ žino viską
Pradėsiu nuo to, kad žudiku šioje kino juostoje pagrindinis veikėjas savęs nevadino – jis, anot jo paties, gelbėjo pasaulį nuo gyvenimu nusivylusių žmonių. Dargi jis norėjo parodyti prasmę visko, kas vyksta, ir beprasmybę, kurią randame alkoholyje, narkotikuose, kankinančiuose meilės saituose ar kitų žmonių išsižadėjime. Galbūt jam „susuko smegenėles“ dar ir tai, kad maniakas buvo prirakintas prie invalido vežimėlio ir susidūrė su begaline baigties baime – jis tiesiog nenorėjo mirti ir tam įvairiais būdais priešinosi. Tuo tarpu jį „linksmindami“ mirė kiti.
Mane, kaip ir, ko gero, daugelį iš mūsų, kone labiausiai trikdė netikėta pirmosios filmo dalies scena, kuri pradžioje išmušė iš vėžių bei leido suprasti, kad viskas vyksta toli gražu ne taip, kaip tikėjausi. Kitaip sakant, filmas nebuvo nuspėjamas ir aš bene iš karto padariau išvadą, kad jo kūrėjas turėtų vaikščioti miesto gatvėmis apsigaubęs kitiems nematomu „emancipuoto“ psichopato šydu: galbūt jis yra nežemiškai geidžiantis keršto, galbūt negalintis pamiršti skausmingų patirčių, na, arba rezgantis mintį, kaip savo „paskanintus“ sadistinius košmarus perteikti aplinkiniams, kad jie susikibus su juo rankomis įsisuktų į šį mirčių, kankinimų bei išgyvenimui suteiktų grėsmingų alternatyvų amplitudę. Ir, žinoma, iš dalies aš buvau teisi.
Turbūt pamename, kad pirmoje filmo dalyje du vyrai pabunda apleistame vonios kambaryje, kuriame jie yra grandinėmis prirakinti prie vamzdžių, kol tarp jų guli lavonas. Tyrinėdami aplinką ir iš į kliedėjimą panašių pokalbio nuotrupų stengdamiesi pažinti vienas kitą, jie pradeda žaisti žaidimą, apie kurį patys nė nenutuokia: jie yra stebimi, jų poelgiai yra absoliučiai nuspėjami, o pojūčiai – kaip ir pageidautina – stingdantys, ir tai yra viskas, ko serijiniam žudikui tereikia, idant ši manipuliacija pasiektų aukščiausią savęs kankinimo ir prievartos formą.
Tiesa ta, kad „vakarėlio“ organizatorius žaidžia žaidimą pavadinimu gyvenimas: jis moko aplinkinius tiesų, jis leidžia jiems pažinti save per savo baimes ir baimes per nežmoniškas jų pačių kančias. Nežinau, ar tai yra panašu į gyvenimo mokyklą, tačiau filme išsigelbėjusių buvo išties nedaug: kas gi išdrįstų išlikimo vardan nusipjauti sau koją ar, pavyzdžiui, įsiskverbti į pusiau sąmoningo žmogaus kūno organus, ieškant rakto, kurio reikia, jog galėtų nusiimti geležiniais ašmenimis padengtą veido kaukę, kelių minučių bėgyje žadančią sutraiškyti žmogaus „makaulę“ į smulkius gabalėlius.
Kitaip sakant, maniakas (dabar aš jį pavadinsiu taip) darė, jo nuomone, gerą darbą visuomenės labui – jis davė pagrobtiesiems įrankį ir liepė per savo pačių skausmą išsivaduoti iš gyvenimo nuodėmių su sąlyga, kad turės įsisavinti naujas išgyvenimui ir tolimesniam gyvenimui reikalingas taisykles, nes kitu atveju atsidursią čia dar kartą.
Taip, šis stebėtojas norėjo juos pakeisti, tik jo motyvai man buvo paslaptis, kurią išaiškinus sakyčiau, kad tai greičiau panašėja į psichologinę traumą visam likusiam gyvenimui, nei į galimybę padėti žmonėms į gyvenimą žvelgti dėkingumo kupinomis akimis (aišku, ši sąlyga galioja tuomet, jei apskritai pavyksta ištrūkti gyvam). Ir visa tai veikiau primena „linksmuosius“ kalnelius, kurie yra linksmi, deja, tik jų iniciatoriui.
Kraupios palatos, adatų duobė, dėlionės detalės kūnuose ir veidrodžių atspindžiai – filme kalba netgi sienos
„Gydytojui nurodoma per kelias valandas rasti būdą, kaip nužudyti nepažįstamąjį, antraip jo žmonai ir dukrai bus įvykdyta mirties bausmė“ – ir tai yra tik viena iš tūkstančio scenų, verčiančių aikčioti, išplūsti netipinį psichopatą ar nusukti žvilgsnį į sieną. Ir vis tik kodėl „Pjūklas“ tapo tokiu populiariu?
„Kaip toli eisi, kad išgyventum?“ – lyg malda dar kartą skamba kasetėje įrašyti kankintojo žodžiai, ir būtent tai yra puiki prielaida tolimesniam siaubo filmo vystymuisi: įtaisai, sukonstruoti skausmui sukelti, buvo kažkas absoliučiai brutalaus; metodai „tiesai“ išgauti pranoko paties šėtono planą; tuo tarpu finaliniu šoku pavadinčiau stebėtojo šaltakraujiškumą, ramybę ir įsitikinimą, kad viskas vyksta gėrio labui.
Ir iš tiesų, mano nuomone, filmas užima pelnytą vietą siaubo filmų istorijoje[1]. Tuo tarpu genialusis filmo kūrėjas Leighas Whannellas ir debiutuojantis režisierius Jamesas Wanas gali pasigirti fobijomis persmelkta nestandartine kino struktūra: sudėtingi prisiminimai, kurie, rodosi, paaiškina, kodėl veikėjai pateko į šią krizę, kartu atskleidžia ir paslaptis, susijusias su kančiomis, nuodėmėmis ir asmeniniais nuklydimais[2]. Taigi, palaipsniui darosi tik įdomiau, todėl siūlau dar pažiūrėti.
„Moralės“ pasaka kinta, tačiau „Pjūklas“ dar nesibaigia
Įdomumo dėlei paanalizavau, kodėl gi filmas buvo toks, koks buvo ir iš kur režisierius sėmėsi įkvėpimo, ir radau štai ką.
Pats režisierius yra minėjęs, kad dalį įkvėpimo jam suteikė asmeninės patirtys su sveikatos iššūkiais. Mat būtent vienų tyrimų metu jam kilo pirminė idėja, kas taps siužeto „traukos centru“ ir jis kone iš karto pagalvojo apie psichopatą, kuriam bus pasakyta, kad jis mirs nuo mirtinos ligos.
Na, o vietoj to, kad gydytojas, kaip įprastai sakytų, jog jis esą turintis tam tikrą laiką šiam pasaulyje, filmo kūrėjas visa tai „konvertavo“ į prasmingas tiesos paieškas prikeliant žmones antram gyvenimui, na, arba absoliučiai juos sužlugdant. Kitaip sakant, jis sukūrė atvirkštinį lokių gaudyklės įtaiso efektą, kuomet kankinimo priemonės yra prilyginamos žmogaus ribų patikrai, o gyvenimo būdas lemia menamos „gaudyklės“ mastą.
Kūrybos komanda rėmėsi įvairiais istoriniais kankinimo prietaisais. Tuo tarpu pati siaubo filmo istorija alsuoja dar įmantresniais ir šiurpą keliančiais prietaisais, atliekančiais nuolatinį kankinimo „turizmo“ vaidmenį.
Gvildenant režisieriaus ir filmo kūrėjo triūsą toliau, darosi akivaizdu, kad filmo idėja abejingų tikrai nepalieka: kažkam buvo šlykštu, kažkam, galbūt, perdėm įdomu ir neįprasta. Tuo tarpu filmo pratęsimas, įtraukiant ir naująją (9–tąją) dalį, yra tarsi koks „organų donoras“, ieškantis tų, kurie nori dar kartą pažaisti[3].
Ir visgi, nors iš esmės filmai yra fantastika, man natūraliai kyla klausimas, ar toks blogis gali egzistuoti realiame gyvenime? Manau, kad šiame pasaulyje, deja, yra įmanoma viskas.
Pirmą kartą publikuota 2022 spalio 12 – 20:09.
