Agresijos atveju Lenkija mums žadą brolišką paramą
Vis didesnis lietuvių susidomėjimas ne vietine, bet Ispanijos nekilnojamojo turto rinka rodo ne tik lietuviškų orų prastumą, bet ir geopolitinės situacijos nestabilumą. Labiau pasiturintys tautiečiai jau neša kudašių iš Tėvynės ir po truputį kuria savo gyvenimą iš pamatų ten, kur šilta, gera ir smagu. O likusioji dalis ir toliau moka būsto paskolas ir svarsto, kaipgi reikėtų išgyventi juodžiausiąjį scenarijų (kuris, labai norisi tikėti, taip ir neįvyks).
Nors pasaulyje įtampa vyrauja jau gerus ketverius metus (skaičiuojant nuo pandemijos pradžios), yra dalis gyventojų, kurie dabar ypatingai ruošia savo konservus juodai dienai ir rūsiuose įrenginėja naujas lentynas. Karo tema taip pavergė visuomenę, kad net ir įvairiuose diskusijų forumuose yra viena iš pirmaujančių (pakaitomis su santykių temomis).
Nepaisant to, kad Lietuva yra piktasis ir daug lojantis jorkšyras (tačiau loja tol, kol nereikia pradėti kąsti už save trigubai didesniam pitbuliui), sąjungininkų, visgi turi. Vienas iš jų – Lenkija. Nors pastaruosius metus mūsų kaimynai tolo nuo Briuselio paliepimų, į vyriausybę atėjus D. Tuskui, noriai tampa mūsų sąjungininkais.
Viešėdamas Lietuvoje D. Tuskas užtvirtino, kad agresijos atveju Lietuva gautų pagalbą iš Lenkijos.
Stebint situaciją Lietuvoje galima matyti aiškias karines nuotaikas – masinį lietuvių bėgimą į Ispaniją ir nuosavo turto pardavimą čia, Lietuvoje. Tokios nuotaikos nenoromis pakursto šiokią tokią paniką, kurią suskubo malšinti kariuomenės vadas V. Rupšys, neslėpdamas, kad karo tikimybė, visgi, egzistuoja, tačiau tikrai ne pačioje artimiausioje perspektyvoje. Tad būtent dabar esą nėra ko taip baimintis. Jam paantrino ir VSD direktorius D. Jauniškis, pridūręs, kad „reiktų tikėtis geriausio, o ruoštis blogiausiam“.
Tačiau diplomatijos vadovas G. Landsbergis mano kitaip, todėl jau dabar apskaičiavo, kad tam, jog potencialiai raudonajame taške atsidūrusi Lietuva turėtų kaip apsiginti nuo ruso agresijos, reikalinga turėti bent 600 tūkst. karių rezervą. O kad šį skaičių išpildyti, bus reikalinga įtraukti visus darbingus stipriosios lyties atstovus.
Tuo tikslu jau sukruto ir mūsų prezidentas G. Nausėda, tam tikra prasme irgi siunčiantis žinią apie „rogių ruošimą dar vasarą“. Penktadienį Lietuvos vadovas pareiškė apie savo ketinimus sušaukti krašto apsaugos sistemos ir verslo atstovų susitikimą, kuriame bus ieškoma kelių kaip paspartinti Lietuvos gynybos pramonės plėtrą.
Bet mums jau įprasta (o dar tiksliau – įaugę į kraują) tai, kad rūpinamės ne savo pačių vidumi, bet kaimynais. Šiuo atveju, užuot sukauptą šalies biudžetą panaudojus vidinėms reikmėms, finansų ministrė G. Skaistė nusprendė, kad 5 mln. eurų suma labiau reikalinga Ukrainos mokykloms bei darželiams atstatyti, todėl nusprendė pinigus ten ir skirti, o blogiausiu atveju, pasieniečiai (kaip tai buvo ištikus migrantų krizei), ginsis rankomis ir kojomis.
Kas įvyko šalies viduje?
Praėjusią savaitę po A. Tapino paskelbtos akcijos „Skaidrinam“ paviešintų rezultatų, iš užimtų vadovaujančių pareigų Seime pasišalino J. Džiugelis. Paaiškėjo, kad ta pati vykdoma akcija palietė ir pedofilija įtariamą buvusį parlamentarą K. Bartoševičių, kuris, pasirodo, taipogi nesibodėdavo švaistyti parlamentinių lėšų.
Pranešama, kad K. Bartoševičius ne savo, o mokesčių mokėtojų uždirbtus tūkstančius eurų išleido klaviatūrai bei planšetiniam kompiuteriui, bet grąžino atgal tik kanceliarijos jam išduotą techniką.
Taip pat padarytas postūmis ir VSD pranešėjo istorijoje, kurioje figūravo prezidentas G. Nausėda. Specialiai šiam tikslui sudaryta Seimo komisija Lietuvos vadovui ketvirtadienį nešykštėjo net 70-ties klausimų apie 2019 metų prezidento rinkiminę situaciją.
Visuomenė gręžiasi į opoziciją, bet I. Šimonytė turi milžinišką palaikymą
Priešrinkiminės nuotaikos ne itin palankios konservatoriams (kuriems ir taip, veikiausiai, nebėra šansų dabar išlikti valdžioje), o taip pat ir ant pjedestalo keliamiems socialdemokratams, paaiškėjo po partijų privalomų pateikti narių sąrašų. Iš jų matyti, kad didžiausius praradimus patyrė būtent trys politinės partijos: Darbo partija, socialdemokratai bei TS-LKD.
Remiantis sąrašais, labiausiai šiuo metu kenčia Darbo partija, kuri nuo 2014 metų prarado daugiausiai narių, kiek mažiau nei perpus sumažėjo ir socialdemokratų ratas, o konservatoriai susitraukė menkiausiai, nors, lyginant su šiomis dvejomis partijomis, ir nebuvo labiausiai išsiplėtę. Tad štai šansas į paviršių iškilti naujosioms partijoms, ypatingai turint omenyje tai, kad vis daugiau žmonių jungiasi prie J. Pinskaus vedamos, opozicinės Regionų partijos gretų.
Kalbant apie Europos Parlamento rinkimus, jiems oficialiai jau ruošiasi Seimo nario M. Puidoko suburta koalicija „Pirmiausia – Lietuva!“, kurią sudaro trys broliškos politinės jėgos (Lietuvos krikščioniškosios demokratijos, Žemaičių partijos bei generolo Valdo Tutkaus komanda).
O štai renkant elektroninius parašus dėl galimybės kautis Lietuvos prezidento rinkimuose, „valstietį“ D. Gaižauską kaip reikiant nustebino itin greitai surinkti dabartinės premjerės I. Šimonytės parašai (ir nustebino ne tik jį, kalbant apie visuomenės pasitikėjimą konservatoriais). Dėl šios priežasties politikas kreipėsi į VRK dėl galimai puslapyje įsisiautėjusių botų.
Kandidatų į Lietuvos vadovo rinkimus sąrašą ketvirtadienį papildė į paskutinį traukinį dar spėjęs teisininkas G. Kniukšta, kuris parašus pradėjo rinkti jau nuo kovo 8-osios.
Tačiau bene svarbiausi rinkimai šiemet įvyks Amerikoje, o ten darosi karšta. D. Trumpas ir toliau pelno amerikiečių širdis – nuolat atliekamos visuomenės apklausos rodo, kad JAV gyventojai verčiau rinktųsi jį nei J. Bideną.
Tendencingą D. Trumpo ėjimą valstijų lyderio posto link rodo ir jo pergalės pirminiuose rinkimuose. Šį kartą D. Trumpas pasiekė triuškinančią pergalę superantradienį vykusiuose rinkimuose, kur sutriuškino savo varžovę Nikki Haley ir taip užsitikrino paramą visuose demografiniuose sluoksniuose.
Netrukus N. Haley pranešė apie savo pasitraukimą iš kovos tapti Respublikonų partijos kandidate JAV prezidento rinkimuose.
Pagarbą D. Trumpui kaip potencialiam valstijų vadovui antrąjį kartą, parodė penktadienį Amerikoje viešintis Vengrijos premjeras V. Orbanas[1]. Žiniasklaida skelbė, kad politiko noras buvo susitikti su D. Trumpu, o, tuo tarpu, atstovai iš J. Bideno administracijos jo esą nedomino.
Tuo metu, kai J. Bidenas ketvirtadienį Kapitolijuje sakė kalbą, V. Orbanas stabtelėjo Vašingtone, o ten kalbėjo su D. Trumpu glaudžiai susijusiame renginyje „Heritage Foundation“. Šis V. Orbano žingsnis žiniasklaidoje linksniuojamas kaip keistas ir neįprastas – politikas lankėsi Jungtinėse Valstijose, užsuko į Vašingtoną, nesusitiko su dabartiniu prezidentu, o vietoje to pasirinko jo politinį konkurentą (šiuo atveju – D. Trumpą).
Baltijos šalys vis labiau artėja prie Rusijos kantrybės išsekimo
Tuo tarpu, kol pasaulis dreba dėl galimai netolimoje įvyksiančio karinio konflikto, vis dažniau savo poziciją garsiai reikšti pradėjo ir Rusija. Šį kartą buvo paskelbtas priešiškiausių jai valstybių sąrašas, kuriame pirmosios vietos titulas teko D. Britanijai. Kaip teigia Rusija, Jungtinė Karalystė jau ne vieną šimtą metų stengiasi sumenkinti jos įtaką. Tačiau sąraše vietos liko ir Baltijos šalims, kurios esą „niekada nebuvo ir nebus nepriklausomos“.
Bene esminis klausimas, labiausiai šiuo metu skaldantis Vakarus, yra paramos Ukrainai klausimas. Gana drastiškai praėjusią savaitę nuskambėjęs Prancūzijos prezidento E. Macrono pareiškimas apie tai, kad neva NATO šalims gali tekti siųsti karius į Ukrainą, toli gražu nesulaukė visapusiško palaikymo, o veikiau tik pagilino ir taip kerojančius konfliktus tarp sąjungininkų.
Nepaisant to, mūsų seimūnai antradienį pritarė tokiam sprendimui – net 100 parlamentarų tarė „taip“ tam, kad į Ukrainą būtų siunčiami kariai.
Vis dėlto, kol kas nei vienas politikas nepasinaudojo Vengrijos ministro pirmininko pasiūlymu eiti į frontą ir patiems apsitaisyti kulkosvaidžiais.
O Ukrainoje – įdomūs dalykai vyksta. Buvusiam Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiajam vadui V. Zalužnui palikus savo pareigas, o tuo tarpu ir sklandant kalboms dėl jo nesutarimų su prezidentu V. Zelenskiu, dabar šis nusprendė pritarti Zalužno kandidatūrai tapti Ukrainos ambasadoriumi D. Britanijoje.
Be karo Ukrainoje, ne ką mažiau svarbus karas Gazos Ruože, kur masines skerdynes smerkia vis daugiau pasaulio politikų. Šį kartą pasisakė D. Britanijos užsienio reikalų sekretorius D. Cameronas, kuriam išseko kantrybė dėl Izraelio veiksmų Gazoje masinių civilių mirčių akivaizdoje. Kad šios masinės skerdynės yra „civilizacijos gėda“, patvirtino ir Kinijos užsienio reikalų ministras Wangas Yi, dar kartą ragindamas kuo skubiau priimti paliaubas.
Neramumai neaplenkė ir Haičio, kur tvyro baimė dėl pilietinio karo ir net „genocido“. Įtampa Karibų jūros šalyje tvyro dėl ministro pirmininko Arielio Henry priešpriešos vietinėms gaujoms, kurios reikalauja šio atsistatydinimo ir jau pradėjo veiksmus tam pasiekti.
Politinė įtampa ir toliau neapleido Lenkijos, kur šįkart susirėmė proteste dalyvavę ūkininkai. Varšuvoje vykusiame mitinge jie ne tik degino laužus prie D. Tusko biuro, kur labiausiai įsiaudrinę dalyviai susirėmė ir su policijos pareigūnais. Lietuvos žemdirbiams belieka tik „pasimokyti“ atkaklumo.
