Pasaulio žemėlapis žymį galią, bet ne teritoriją
Tikrasis pasaulio suvokimo momentas, „vaizdžiai tariant“, tiek pat nutolęs, kaip dramblys nuo balerinos. Paklausite: „kaipgi tiksliai atvaizduoti sferinį paviršinių ant plokštumos, pavadintos „Žemė?“
Nuo pat vaikystės mūsų matomas tradicinis žemėlapio modelis yra kraupiai netikslus: nors šalių ir žemynų kontūrai gana tikslūs, tačiau proporcijos visiškai nerealistiškas. Tai žinome ir iš lėktuvų maršrutų.
Pavyzdžiui, kartais atrodo, kad pastarieji daro lankus ir skrenda ilgesniu keliu, nors iš tiesų dėl kartografijos išlinkimų nesimato, jog lėktuvai tiesiog skrenda tiesiausia bei trumpiausia trajektorija. O kur dar nevienodas aukštis virš jūros lygio ir reljefo išlinkimai – apie tai geriau nė nepradėkim.
Įdomiausia, kad tradiciniame žemėlapyje šiaurės Amerika rodosi panašaus dydžio kaip Afrika, o Aliaska – didesnė už Meksiką[1]. Visgi tokios disproporcijos šiaurinėms išsivysčiusioms šalims suteikia galios iliuziją, kol pietinės mažiau išsivysčiusios šalys yra stipriai sumenkinamos, sumažinant jas vizualiai.
Jei paanalizuotumėte detaliau, suprastumėte, kad Europa, Grenlandija ir Š. Amerika yra daug mažesnės ir žymiai labiau „nusistūmusios“ į šiaurę, nei mums įprasta manyti; tuo tarpu Afrika ir P. Amerika – daug kartų didesnės nei mes galvojame.
Tiesą sakant, Afrika yra tokia didžiulė, kad laisvai sutalpintų visą Kiniją, Indiją ir JAV teritoriją kartu sudėjus – ir dar liktų nemažai vietos.
Kai kuriose JAV mokyklose, tarkime, Bostone, jau buvo pakabinti tikslieji pasaulio žemėlapiai[2]. Rezultatas: į šiuos bežiūrint šiaurinis žemynas atrodė keistai suplotas ir nustumtas į viršų, o pietinė dalis – įskaitant Australiją – keistai ištempta, pailga ir daug didesnė.
Kadangi mūsų akis nuo vaikystės įprato matyti modelį iškreiptu masteliu, tikrasis žemėlapis mums, mažų mažiausiai, atrodo nelogiškas, dirbtinis ir nerealistiškas – lyg taip negalėtų būti. Ir tam yra svari priežastis.
Susispaudus Europos šalims, būtų ganėtinai sudėtinga sužymėti jų pavadinimus ant mažyčių šalelių. Dėl šios priežasties žemynų proporcijos ir vertikalios lokacijos buvo „pralygintos“, perstumdytos bei suvienodintos. Žinoma, galbūt tikrai labai sunku realistiškai perteikti gaublį ant plokščio paviršiaus, juo labiau kad senais laikas žemėlapius daugiausiai naudojo jūrininkai. Tačiau aišku viena: tyčia ar netyčia, pasaulio dydis bei galia yra priskirti išsivysčiusioms šalims, kol mažiau išsivysčiusios valstybės nė per nago juodymą nesuvokia tikrojo savo dydžio ir, deja, savo tikrosios galios.
„Skipinam“ vertybių puoselėjimą ir tarpkultūrinį ugdymą
Nors vaikai turėtų turėti galimybę mokytis mokyklose, kuriose pripažįstama ir gerbiama skirtinga kilmė, mokytojams kartais sunku susidoroti su įvairove klasėje: kol vieni nerimauja dėl pasaulietine tapusios amnezijos, kiti gi jaučią baimę ir netikrumą, kai jų vaikai pradeda lankyti mokyklą[3].
Nepaisant to, galime pasidžiaugti, kad tėvai mokykloms (net ir Lietuvoje) siūlo imtis konkrečių veiksmų, ne tik tam, jog sužinotų apie vaikų, kurie yra mokomi, kultūras ir kilmę, bet ir apie mokytojų gyvenimo būdo filosofiją, vis garsiau prabylančią „vaivorykštės spalvomis“.
Kai kuriais tyrimais iš tiesų nustatyta, kad tėvų dalyvavimas mokyklos veikloje skatina gerą vaikų elgesį, sukuriant įtraukesnę ir draugiškesnę aplinką, nes, atminkite, „ką pasėsi, tą ir pjausi“.
Finansinio „raštingumo“ naujiena – ne piniginės ir sveiko proto naudai
Nors tai nepadės išspręsti demografinės krizės, naujame Lietuvos įstatyme siūloma įtvirtinti pareigą suaugusiems vaikams išlaikyti savo tėvus[4]. Jei Seimas pritartų, kiekvienas pilnametis vaikas po 5 proc. nuo savo atlyginimo turėtų atseikėti kiekvienam iš tėvų, išmoką skaičiuojant nuo visų pilnamečio vaiko gaunamų apmokestinamų pajamų. Kita vertus, kadangi ne visi tėvai yra sąmoningi ar turintys galimybę gerai išauklėti vaiką, investuojant į jo švietimą, kad šis uždirbtų ne vidutinę algą, o, tarkime, 3 tūkst. eurų ir daugiau, minėtas receptas gali nepasiteisinti.
„Tai būtų proveržio įstatymas, skatinantis gimstamumą, tinkamą auklėjimą ir investavimą į ugdymą. Būtume avangarde, pirmieji Europoje. Manau, kad mūsų gera patirtis būtų užkrečiama. Tai būtų istorinis įstatymas, kuriuo parodytume Europai, kaip galima įveikti demografinę krizę“, – apie projektą kalbėjo politikas Valdemaras Valkiūnas, siekiantis, jog naujas teisinis reguliavimas įsigaliotų jau nuo kitų metų.
Visgi nereikėtų pamiršti, jog pareiga išlaikyti savo tėvus jau įtvirtina Konstitucijoje, taigi, „sekančio“ principo ir naujo reguliavimo greičiausiai nereikia. Šeimos ryšius tikrai reikėtų stiprinti, bet kitais būdais.
Šiuo atveju kyla klausimas (kaip, galbūt, ir daugeliui): kodėl tėvai, visą gyvenimą dirbę ir sąžiningai mokėję mokesčius, turi laukti malonės iš atžalų?
Manau, pastarieji patys užsidirbo sau orų pragyvenimą senatvėje ir jokių „labdarų“ jiems neturi reikėti. Galiausiai, jei būtų nustatyta atsakomybė už biudžeto lėšų švaistymą ir vogimą, tokių kvailų diskusijų paprasčiausiai nekiltų.
Ir iš tiesų, kodėl Seimo nariai nesiūlo savo atlyginimo dydžio susieti su indeksuotu vidutinės pensijos dydžiu? Juk kaip sugebi vadovauti valstybei – kaip gyvena po tavo sprendimų bei įstatymų tauta – taip ir tu privalai gyventi, o ne apsikrauti sovietinėmis lengvatomis, dvigubai didinantis algas ir pamokslaujant kitiems.
