I turas išskyrė socialdemokratus su 240.266 balais
Jei balus lygintume su rinkimais, vykusiais 2020-ais, daugiamandatėje apygardoje daugiausia balsų gavo Lietuvos socialdemokratų partija. Iš tiesų, iš viso už socialdemokratus balsavo 240.266 rinkėjai. Tad aišku, jog Vilijos Blinkevičiūtės vedamas sąrašas surinko 17.291 balsų daugiau nei dabartinės premjerės Ingridos Šimonytės[1].
Kalbant apie taip vadinamus „naujokus“, trečioje vietoje I ture liko „Nemuno Aušra“, vedama Remigijaus Žemaitaičio, o taip pat „Vardan Lietuvos“ judėjimą įkūręs Saulius Skvernelis, kuris, kaip žinoma, socialdemokratų buvo pakviestas formuoti valdančiąją koaliciją. Verta atsiminti, kad po 2016 m. rinkimų valdančiąją koaliciją formavo LVŽS, tuo tarpu S. Skvernelis ėjo premjero pareigas.
Nepaisant to, jog nemažai daliai žmonių Laisvės partija, regis, atrodo daug žadanti ir atversianti duris į vakarietišką pasaulį, ji šiais metais 5 proc. barjero vis tik neperžengė.
II rinkimų turas Lietuvoje, savo ruožtu, turi savo aspektus.
Seimo rinkimuose antras turas vyksta, kai kandidatas vienmandatėje apygardoje nesurenka daugiau kaip 50 proc. rinkėjų balsų. Į antrą turą patenka du kandidatai, surinkę daugiausia balsų pirmajame ture.
Iš esmės, antrajame ture balsavimo procedūra yra tokia pati kaip pirmajame. Tik, kitaip nei pirmajame ture, čia nereikia surinkti daugiau kaip 50 proc. visų balsų – laimi kandidatas, gavęs paprastą balsų daugumą. Jei abu kandidatai surenka vienodą skaičių balsų, sprendimą įprastai lemia specialios taisyklės, rezultatus paskelbiant po galutinio balsų skaičiavimo ir oficialiai patvirtinant Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK).
Nustekenta švietimo ir sveikatos priežiūra „verčia“ rinktis tuos pačius kandidatus
Linkstama prie išvados, jog minėti balai apnuogina ne tik tautiečių pasitikėjimo (tais pačias) valdžios veidais svertus, tačiau taip pat – riziką žengti žingsnį į naują, galimai saugesnę srovę, apeinant „nusigyventą“ švietimą ir sveikatos priežiūrą, kurie jau kurį laiką yra patapę inkaru po kaklu.
Visi žinome: su tam tikrais pasirinkimas ateina tiek jų privalumai, tiek minusai.
Šįsyk gali būti, jog žmonėms gyventi įprastą gyvenimą – kur valdžios pareigūnų migracija tampa kasdienybe, o chaosas – nepakeičiamu scenarijumi – atrodo artimiau, nei siekti geresnio. Nes šuo, regis, net ir kariamas pripranta, tuo tarpu bijoti pasikeitimų – rodosi grėsmingiau, nei gyventi ikišioliniame nepakankamume. Nepaisant to, jog už pirminės nežinios gali slėptis tai, ko ieškoma jau ilgą laiką.
Internautai šnabždasi, esą iš tiesų – dabartinės valdžios veidai sugebėjo pasėti vieną kitą baimės sėklą[2]. Šią mintį savo socialiniuose tinkluose gvildena ir LVŽS partijoje esantis Aurelijus Veryga. Kaip ten bebūtų, rinkėjai, rinkdamiesi „tuos pačius“, greičiausiai negali tikėtis efektyviau plaukiančios valties, nepaliksiančios jų pačių už nugaros. Kita vertus, tokiems sprendimams, ko gero, nemažą įtaką daro garsiausiai pasisakantys politiniai veidai, įgudę „tramdyti priekalą“ ir kelti baimę. Rezultate žmonės būtent pastaruosius pradeda regėti kaip dėmesio vertus ir juos neva apsaugančius, nors patirtys rodo kitką – kaip ir retai kvestionuojami skrydžiai į Dubajų ar ne visuomet užfiksuojami vilos Graikijoje skliautai.
Bijantys ateinančios valdžios, galimai patys yra „prisisiurbę prie biudžeto“
Žmonės sako, jog tie, kurie bijo ateinančios valdžios, greičiausiai patys yra „prisisiurbę prie biudžeto“. Išvertus į, taip sakant, kiek politiškesnę kalbą, tai galėtų reikšti, kad, atėjus naujai valdžiai, baiminamasi prarasti šiltas vietas. Vis dėlto, nors, turbūt, nėra partijos be dėmės, nebandyti siekti geresnių laikų yra tas pats, kas bijoti savo šešėlio.
Taip pat nevengiama šmaikštauti, esą jei išgyvenai prie šios valdžios, niekas gyvenime nebebaisu. Vis dėlto, nors rinkėjų balsai rodo susikertančių nuomonių trajektoriją, nemaža dalis reiškia apmaudą, vildamiesi, kad tik kuo daugiau žmonių atsibustų, nebijodami „gabrieliukų“ bauginimų.
Rinkiminei agitacijai, iš tiesų, gali būti pasitelkiama begalė įrankių. Tokiu būdu ne tik optimizuojami kampanijos tikslai, tačiau taipogi prisitaikoma prie auditorijos poreikių formavimo.
Kaip žinoma, agituoti draudžiama tik rinkimų dienomis. Tačiau akylas pastebės, koks gali būti stiprus bauginimo mechanizmas, statomas ant karinių neramumų ar dreifuojančių ekonominių pokyčių bangos, remiantis į savo partiją kaip į vienintelę išsigelbėjimo Odisėją, atitinkama rinkimine agitacija galimai bandant imituoti „atsitiktinę nuomonę“. Visgi, nepaisant to, kad kai kurie pasisako bijantys ateinančios valdžios, neva prarasdami tai, kas jau yra įgyta, pasidavimas stabmeldystei gali užverti geresnio gyvenimo duris.
Per pirmąjį turą buvo išrinkti 78 Seimo nariai iš 141, po jo daugiausiai – 20 – mandatų turėjo Lietuvos socialdemokratų partija, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai – 18 mandatų, „Nemuno aušra“ – 15 mandatų, Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ – aštuonis, Liberalų sąjūdis – taipogi aštuonis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga – šešis, du – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS), vieną – save pats išsikėlęs kandidatas. Antrajame ture varžėsi 11 partijų kandidatai: 37 – socialdemokratai, 33 – konservatoriai, 13 – „aušriečių“, po dešimt – demokratų bei „valstiečių“, devyni Liberalų sąjūdžio kandidatai, taip pat po tris – „laisviečius“, LLRA-KŠS, Lietuvos regionų partijos kandidatus[3].
