Grožinė literatūra įtakoja empatijos jausmą
Tiesa ta, jog literatūra įtraukia mus į kitų žmonių protus, suteikdama progą pamatyti pasaulį rašytojų akimis; na, o grožinė literatūra panaši į melagystę, pasakojančią apie dalykus taip, tarsi jie būtų nenuginčijama tiesa.
Rašytinės idėjos iš tiesų yra ypatingos – jų pagalba galime perduoti savo istorijas iš kartos į kartą. Ir jeigu jas staiga prarastume, prarastume ir bendrą istoriją – tai, kas daro mus žmonėmis. Svarbus dalykas tas, kad svarstydama apie spekuliacinės grožinės literatūros kultūrinę įtaką ir rašytojo užduotį – nesiūlyti konkrečios vilties skaitytojui, bet iliustruoti įsivaizduojamą – suvokiu, jog išstumdami dabartį mes nurimstame, o tai neretai tampa alinančia priklausomybe. [1]
Mūsų kaip skaitytojų sąmonė siekia perimti slegiančių institucijų vadžias, trikdančias socialines tradicijas ir kitokio tipo novatoriškas stagnacijas, apribojančias galimybes, kurios ilgainiui virsta nepatvariu bei nepilnaverčiu prisitaikymo liudijimu. Žinoma, smagu surasti šiuolaikinės kasdienybės atitikmenį ar giminingą dvasią knygoje, tačiau idealistinis cinizmas vėl ir vėl ieškos atsakymo į savanaudišką egzistencinį klausimą.
Taip, pasirinktos esė rinkinys, recenzija ar netikėtai rastas pasakojimo apie meilę fragmentas gali suteikti gyvenimui papildomą impulsą įsivaizduoti bei pasidalyti fantazijomis su kitais, dėl ko dažnai rašytojai rašo apie tokį pasaulį, kurio kol kas dar nėra. Ir jie tai daro dėl vienos esminės priežasties: nes itin malonu žiūrėti į priekį ir nesidairyti atgal – taip žymiai patraukliau ir, ko gero, įdomiau. Kitaip tariant, jie yra gyvenimo ateityje „apšvietėjai“.
„Eik“, „analizuok“, „įsivaizduok“, „išdrįsk“ ir pan. skatinamaisiais žodžiais siekiama įprasminti rytojų, turint omenyje tai, kad priminimas, ką turime daryti, kartais yra labiau vertingas nei savaime suprantamas. Tuo tarpu kalbant apie spekuliacines temas, sudarančias mūsų galimybių spektrą, galima išskirti keletą motyvų, leidžiančių rašyti apie nežinomą pasaulį: mokslinė ar bet kokio tipo fantastika ir toks klausimas, kaip „o kas jeigu“ suteikia jaudinantį pokyčių skonį, leidžiantį palengva pasitraukti iš dabarties. Kita vertus, o kas, jei ateiviai rytoj nusileis ir duos kiekvienam žmogui viską, ko jis visuomet troško?
Deginimas nepadės sulaikyti nepatinkančių idėjų
Sakyčiau, jog idėjos gimsta ten, kur nesitikime, it būtų piktžolės, kurias gana keblu suvaldyti. Aišku, ateitį su visa joje esančia netvarka sunku numatyti, bet jei ir toliau spėliosime apie rytdieną remiantis kavos tirščiais, o bendrausim tekstiniais pranešimais bei kompiuteriais, tiesioginė dviejų žmonių kalba be mašinų tarpininkavimo bus galiausiai pamiršta. [2]
Nepaisant gremėzdiško sėdėjimo namuose, galime pasidžiaugti, kad knygos leidžia mums tyrinėti įspėjamuosius nematomus pasaulius: kelti varginančius klausimus apie dabartį ir jos alternatyvas, ir bent iš dalies numatyti ateitį. Ir visgi, aš manau, jog literatūros vaidmuo yra kiek platesnis, mat dauguma žmonių neteisingai mano, kad rašytinė fantastika yra ateities numatymo direktyva, kuri nugyvens gyvenimą prie jo nė neprisilietus.
Derėtų paminėti ir tai, kad ateitis – tai didžiuliai dalykai, apsupti daugybės skirtingų aspektų ir milijonu kintamųjų; tuo tarpu žmonių įprotis aklai pasitikėti prognozėmis – ką ateitis atneš ir ką tada daryti – yra pernelyg parsidavėliškas.
Atsižvelgiant į tai, kas mus jaudina ir yra iš tikrųjų pavojinga, knygos padeda žmonėms pamatyti savo elgesio motyvus ir kai kurias situacijas visai kitu kampu. Ir šis įvairialypių perspektyvų pluoštas yra toks pat maistingas kultūrai, kaip ir sudėtingas. Tačiau preliminari grožinė interpretacijų praktika mūsų vidiniam pasauliui bei psichologiniam stabilumui dėl negebėjimo analizuoti patiems, mus tiesiog pavergia, suteikdama galimybę išlaisvinti įstrigusį regėjimą, bet tik tol, kol gerbiame esminį literatūros bruožą: skirtingų istorijos reikšmių įvairovę.
Autoriaus nuomonė visada yra teisinga?
Taip, bet kokia istorija gali būti apie daugybę dalykų: ir apie autorių, ir apie pasaulį, kurį jis mato, su kuriuo susiduria ir kuriame gyvena; kalbama pasirinktais žodžių junginiais ir naudojamas konkretus jų dėstymo būdas; aptariama tai pati istorija, tai šnekama apie tai, kas vyksta šalia jos.
Galima sakyti, jog rašytojo (autoriaus) nuomonė apie tai, kas yra pasakojama, visada yra teisinga: tik jis buvo įvykių epicentre, kai buvo rašoma knyga, sumanydamas kiekvieną žodį su tvariu to laiko argumentu. Kuomet karo gija buvo apsupusi žmoniją, importuota vartotojiškumo era įgavo pagreitį, o televizija tapo masinės kalbos emblema, su literatūros išsaugojimu susijęs klausimas leido daryti tik vieną išvadą: jei judėsime šia kryptimi toliau, niekas knygų nebeskaitys; jei sunaikinsime visas fizines knygas, praeitis iš karto išnyks.
Knygų esmė yra dantyta ir visada dinamiškai sąveikaujanti pasirinkto laiko kontekste su tam tikra vieta bei aplinkybėmis skaitytojo atžvilgiu. Dargi pridurčiau, kad jos yra milžiniško dydžio televizoriai ant sienų – grįžtantys į „madą“ ir beveik futuristiniai – kaip kad pati idėja, jog knygose esantys veikėjai kalbasi su žiūrovu per scenarijų, perkeliant vaizdinius į uždraustą vaizduotės pasaulį. Kita vertus, jei pradėsime atmesti ir deginti knygas, galbūt ilgainiui pereisime prie žmonių naikinimo? [3]
Na, o svarbiausias klausimas apie vis dar vyraujantį literatūros poreikį galėtų būti atsakomas taip: Galileo knygos buvo būdas įgyti magiškų galių, pasauliečiams – kirvis užšalusiai jūrai viduje išlaisvinti, o mokslininkams ji reikalinga tam, kad pakeistų mūsų likimą, idealiomis sąlygomis sukeliantį ekstazę.
