Vien tai, kad daiktą radote savo sklype, dar nereiškia, kad galite jį pasilikti
Kasdamas pamatus žmogus aptinka puodynę su monetomis. Miške po samanomis pamato surūdijusį pistoletą. Remontuojant seną namą iš sienos iškrenta banknotų ryšulys, o tiesiant vamzdžius pasirodo kaulų. Visais šiais atvejais vartojamas tas pats žodis – radinys, tačiau teisinės pasekmės visiškai skirtingos.
Svarbu nustatyti, ar daiktas buvo neseniai pamestas, sąmoningai paslėptas, gali turėti kultūrinę vertę, kelia pavojų arba gali būti susijęs su nusikalstama veika. Žemės ar pastato nuosavybė suteikia teisių į kai kuriuos radinius, tačiau ji nepanaikina paveldosaugos, ginklų kontrolės ir baudžiamosios teisės reikalavimų.
Pati rizikingiausia taisyklė – pirmiausia pasiimti, parsinešti namo ir tik tada aiškintis. Monetą galima netinkamai nuvalyti, ginklas gali būti užtaisytas, o pajudinti kaulai ar šalia esantys daiktai – sunaikinti tyrimui svarbią informaciją. Abejojant saugiau išsaugoti radimo vietą ir kreiptis į atsakingą instituciją.
Pamestas daiktas savininko nekeičia vien todėl, kad gulėjo be priežiūros
Civilinis kodeksas radiniu laiko pamestą daiktą, kurio savininkas nežinomas. Tai gali būti šiuolaikinė moneta, telefonas, papuošalas, piniginė ar kitas daiktas. Jeigu savininkas žinomas arba jį galima nustatyti pagal dokumentus ir kitus požymius, radinį reikia jam grąžinti.
Kai savininkas nežinomas, apie radinį per savaitę reikia pranešti policijai. Daiktą policijai būtina perduoti, jeigu radėjas negali arba nenori pats jo saugoti. Saugomas radinys negali būti naudojamas, parduodamas, ardomas ar kitaip savinamas.
Jeigu savininkas per 6 mėnesius neatsiranda, daiktas gali neatlygintinai pereiti radėjo nuosavybėn, tačiau gali tekti padengti jo saugojimo išlaidas. Sąžiningai daiktą grąžinęs arba policijai perdavęs radėjas taip pat turi teisę į 5 proc. jo vertės užmokestį, jeigu savininkas nebuvo pažadėjęs daugiau. Nuslėpus radinį, teisė į tokį atlygį prarandama.
Seną monetą pirmiausia turi įvertinti specialistai
Ne kiekviena sena moneta automatiškai yra archeologinė vertybė. Vėlyvojo laikotarpio masinės apyvartos moneta gali būti beveik nevertinga, o iš pirmo žvilgsnio kuklus metalo gabalėlis – svarbus anksčiau nežinotos gyvenvietės, kapinyno ar prekybos kelio įrodymas. Vertę lemia radimo aplinkybės, amžius, retumas ir ryšys su kitais objektais.
Atsitiktinai aptiktą daiktą, kuris gali turėti istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę, per savaitę reikia pateikti Kultūros paveldo departamento teritoriniam skyriui. Radėjas turi nurodyti tikslią vietą, laiką ir aplinkybes. Jeigu radinys gali būti iš nežinomo archeologinio objekto, specialistai apžiūri vietovę.
Monetos nereikėtų šveisti, mirkyti rūgštyje, poliruoti ar bandyti nuo jos nuvalyti korozijos. Tokie veiksmai gali sunaikinti paviršių, ženklus ir tyrimui svarbias liekanas. Saugiausia užfiksuoti vietą, atskirai supakuoti daiktą ir iki konsultacijos jo nevalyti.
Jeigu komisija nustato, kad daiktas neturi istorinės, kultūrinės ar archeologinės vertės, radėjui pranešama, kur ir kada jį galima atsiimti. Jeigu vertė patvirtinama ir savininko nustatyti negalima, radinys pereina valstybės nuosavybėn bei perduodamas muziejui. Už teisėtai pateiktą vertingą radinį gali būti išmokamas nustatyta tvarka apskaičiuotas atlyginimas.
Lobis gali priklausyti radėjui, tačiau archeologinė išimtis pakeičia bendrą taisyklę
Lobiu Civilinis kodeksas laiko žemėje užkastus ar kitaip paslėptus pinigus ir vertingus daiktus, kurių savininko dėl praėjusio laiko nebegalima nustatyti. Nuosavame sklype, name ar kitame radėjui priklausančiame daikte aptiktas paprastas lobis iš esmės tampa jo nuosavybe.
Jeigu lobis svetimoje žemėje randamas atsitiktinai arba turint savininko leidimą jo ieškoti, radėjui tenka ketvirtadalis, o žemės ar pastato savininkui – trys ketvirtadaliai. Rašytiniu susitarimu galima nustatyti kitokį pasidalijimą. Savavališkai svetimame sklype lobio ieškojęs žmogus negauna jokios jo dalies.
Šios taisyklės negalima aklai taikyti senovinių monetų, papuošalų, ginklų ir kitų kultūros objektų rinkiniui. Jeigu lobis turi istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę, jis gali būti paimtas visuomenės poreikiams, o teisę į lobį turėjusiems asmenims atlyginama pagal specialią tvarką. Privačiame sklype aptiktas archeologinis objektas vien dėl sklypo nuosavybės privačiu turtu netampa.
Svarbi ir radinio kilmė. Remontuojant paveldėtą namą rasti žinomo buvusio savininko pinigai gali būti palikimo dalis, o ne lobis. Jeigu galima nustatyti savininką arba jo įpėdinius, daikto negalima pasisavinti remiantis vien tuo, kad jis ilgai buvo paslėptas.
Rasto ginklo negalima nešti nei namo, nei į policijos komisariatą
Radus ginklą, jo dalis ar šaudmenis, policijai reikia pranešti nedelsiant. Įstatymas draudžia tokį radinį pernešti, vežti į komisariatą ar gabenti į kitą vietą. Policija ginklą ir šaudmenis paima ten, kur jie buvo rasti.
Surūdijusi išvaizda nereiškia, kad ginklas nebeveikia. Šovinys gali būti lizde, o korozijos paveiktas mechanizmas – suveikti nenuspėjamai. Nereikėtų spausti nuleistuko, išimti dėtuvės, atidarinėti spynos, valyti vamzdžio ar tikrinti, ar ginklas užtaisytas.
Kai savininkas nežinomas ir ginklas nėra nusikaltimo įrodymas ar saugotina kultūros vertybė, įstatymas numato kelis tolesnius variantus. Jis gali būti teisėtai pažymėtas ir realizuotas, gavus reikalingą leidimą grąžintas radėjui, padarytas visiškai netinkamas naudoti arba sunaikintas. Vadinasi, radėjas tam tikrais atvejais gali teisėtai įgyti ginklą, tačiau tik po policijos patikrinimo ir nustatytų procedūrų.
Radus granatą, miną, artilerijos sviedinį ar kitą galimą sprogmenį, reikia atsitraukti, įspėti aplinkinius ir skambinti 112. Radinio negalima judinti, ardyti ar vežti automobilyje. Vieta turėtų būti pažymėta tik tiek, kiek tai galima padaryti saugiu atstumu.
Žmogaus kaulai visada pirmiausia laikomi galimu teisėsaugos tyrimo objektu
Paprastas žmogus negali patikimai nustatyti, ar kaulai yra gyvūno, šiuolaikinio žmogaus, karo aukos, seno kapo ar archeologinio palaidojimo liekanos. Todėl radus kaukolę, skeletą ar galimai žmogaus kaulų fragmentus, darbai turi būti sustabdyti ir apie radinį pranešta numeriu 112.
Kaulų negalima rinkti, plauti, dėlioti, fotografuoti iš arti pramogai ar skelbti socialiniuose tinkluose. Reikia palikti nepajudintus ir šalia esančius drabužius, sagas, papuošalus, šovinių tūteles bei kitus daiktus. Jų padėtis gali padėti nustatyti asmens tapatybę, mirties laiką ir aplinkybes.
Policija ir specialistai sprendžia, ar pradėti ikiteisminį tyrimą ir kokių ekspertizių reikia. Net akivaizdžiai seni kaulai gali būti susiję su karo nusikaltimu, neatskleista žmogžudyste, sunaikintomis kapinėmis arba nežinoma masine kapaviete. Radėjas neturėtų pats nuspręsti, kad palaikai „per seni policijai“.
Senovės žmonių palaikai ir jų liekanos teisėje laikomi archeologiniais radiniais. Nustačius, kad tai archeologinis palaidojimas, tolesnius darbus perima paveldosaugos ir archeologijos specialistai. Žmogaus palaikai negali tapti sklypo savininko kolekcija ar būti traktuojami kaip įprastas žemėje rastas daiktas.
Metalo ieškiklis nesuteikia teisės pasiimti visko, ką parodė jo signalas
Metalo ieškiklį Lietuvoje galima turėti ir naudoti teisėtiems tikslams, tačiau tyčia ieškoti archeologinių radinių ar kitų kultūros objektų gali tik atestuoti tyrėjai. Kultūros paveldo objektuose, jų teritorijose, apsaugos zonose ir paveldo vietovėse taikomi dar griežtesni ribojimai.
Žemės savininko leidimas pats savaime nepadaro archeologinės paieškos teisėtos. Jis svarbus civiliniams santykiams ir paprasto lobio pasidalijimui, tačiau nepakeičia paveldosaugos reikalavimų. Savavališkos paieškos gali baigtis bauda, radinių konfiskavimu, o didelės vertės ar reikšmės radinio pasisavinimas – baudžiamąja atsakomybe.
Atsitiktinai aptikus įtartiną objektą pirmiausia reikia nutraukti kasimą. Jeigu radinys nepavojingas, verta pažymėti tikslią vietą, užrašyti datą, gylį ir aplinkybes. Archeologinį daiktą reikia pateikti KPD per savaitę, apie ginklą ar šaudmenis nedelsiant pranešti policijai, o radus galimus žmogaus palaikus ar sprogmenį – skambinti 112 ir nieko nejudinti.
Trumpiausia saugi taisyklė paprasta: pamestas daiktas pirmiausia priklauso jo savininkui, archeologinė vertybė – valstybei, o pavojingas ar galimai su nusikaltimu susijęs radinys – specialistų tyrimui. Tik atlikus nustatytas procedūras gali paaiškėti, ar radinys bus grąžintas, už jį išmokėtas atlyginimas, ar jis teisėtai taps radėjo nuosavybe.
Šaltiniai
Lietuvos Respublikos Seimas. (2000). Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.107687/aUIOIobpLM
Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. (2025). Dažniausiai užduodami klausimai. https://kpd.lrv.lt/lt/duk/
Lietuvos policija. (2025). Kaip pranešti policijai apie neteisėtai laikomus ginklus, ginklų priedėlius, šaudmenis, jų dalis ar sprogmenis? https://policija.lrv.lt/lt/naujienos/kaip-pranesti-policijai-apie-neteisetai-laikomus-ginklus-ginklu-priedelius-saudmenis-ju-dalis-ar-sprogmenis-3sPi/
DAO narių vertinimas
Straipsnio publikavimą patvirtino 5 iš 5 priskirtų DAO narių
Straipsnis aiškiai pateikia informaciją apie radinių, tokių kaip monetos, ginklai ar žmogaus kaulai, teisinius aspektus ir procedūras, todėl jis yra naudingas ir suprantamas paprastam skaitytojui.
Straipsnis pateikia aiškią ir tikslią informaciją apie radinių, tokių kaip monetos, ginklai ir žmogaus kaulai, teisinę padėtį. Jame nėra dezinformacijos, o informacija yra naudinga ir aktuali.
Straipsnis yra aktualus, nes daug žmonių gali susidurti su radiniais, o informacija apie jų teisinę priklausomybę ir privalomus veiksmus yra svarbi. Be to, tai skatina atsakingą elgesį su kultūros paveldu.
Straipsnis teikia svarbią informaciją apie tai, kaip elgtis radus vertingus ar potencialiai pavojingus radinius, kas yra naudinga visuomenei. Jame aiškiai pateikiamos taisyklės ir galimos pasekmės, todėl jis yra konstruktyvus ir informatyvus.
Straipsnis pateikia aiškią ir informatyvią informaciją apie radinių teisines pasekmes, nesukeldamas nepagrįsto nerimo. Tonas yra objektyvus ir psichologiškai saugus.
