Pristatome: įstaiga, kuri jūsų vaikus mokins lytiškumo paslapčių nuo pirmos klasės

Pedofilija – ir Bartoševičiaus byloje, ir Lietuvos mokyklose

Ne per seniausiai kuklios šalies padangę sudrebino margaspalvė žinia iš Radviliškio rajono, kur Baisogalos gimnazijoje 6-8 klasių moksleiviams užsiėmimus vedė kelios lektorės iš „Įvairovės ir edukacijos namų“, prisistatančių slapyvardžiu „Vieta, kur lytiškumo ugdymo ekspertai padeda prisijaukinti lytiškumo temas“^[1]. Būtent taip atrodo komandiruotė su bilietu į nežinią; tokiu būdu pasireiškia sirtakio ir pedofilų kamufliažo odisėja – tolyn į genitalijų paunksnę ir savęs išsižadėjimą.

Lytiškumo ugdymas – it vyriškas lyties organas su angelo sparnais – „su vėjeliu“ skverbiasi į Lietuvos kaimus, miestus ir apylinkes. Jeigu manote, kad tik didžiuosiuose miestuose mažamečiams rodomi filmai apie vienas kitą pamilusias moteris ir už rankų susikibusius ir į sijonus įsisupusius vyrus, naivuoliai, pagalvokite dar kartą.

Pasakysiu paprastai: čia ta pati įstaiga, kuri organizavo „Vulvų ir penių tapybos dirbtuves“, „tranzuodama“ po Lietuvą su nuolankiąja lytiškumo temų aureole, platindama novatorišką pramogų paketą moksleiviams, jų tėvams bei pedagogams. „Ištvirkauti“ – gana taikliai, bet jei į taikinį „gelbėti, padėti“ – visai pro šalį.

Tą pačią visuotinę „antiskaistybės“ formulę liudija įvairios valstybinės institucijos, finansuojančios projektus (2021 m. projektą „Lytiškumo kuprinė“ finansavo Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondas, skirdamas 5 0878 Eur). Kita vertus, ar siųsite savo vaikus į mėsmalę, ar patys eisite, jau kitas klausimas.

„Von“ tokius lektorius – kad maža nepasirodytų“

Slaptų kūno dalių apšilimo tendencija atrodo maždaug taip: nuo kalbų apie masturbaciją ir moteriškų lytinių organų demonstravimo skaidrėse iki šviežiai „suformuotų“ gėjų pajėgų – išbandyti – viską, pamatyti – dar daugiau. Tiek lytiškumo naujienų iš Baisogalos.

Jei jums, tėveliai, kartais pasidaro nejauku, pasidomėkite, ko gi mokosi atžalos mokykloje ir kokį „vulvų bei penių tapybos pradžiamokslį“ rengia edukatorės „nuo“ sostinės.

Iš tiesų pastaruoju metu seksualinė orientacija apibrėžiama išvirkščiai – nuo bambos iki kojų nagų – atsižvelgiant ne tik į lytinį potraukį, bet ir į seksualinę tapatybę. Kitaip tariant, jei nori „apturėti“ kelias seksualines praktikas vienu metu (lesbiečių ir gėjų sutiktuves ar biseksualų ir BDSM apeigas), žinok, kad seksualinė orientacija neturi pastovumo – ir viskas čia „normaliai“. Ir visai nesvarbu, jog mokslininkai irgi pastebi augantį seksualinį „skylėtumą“.

Kas lemia seksualinę orientaciją?

Sako, jog seksualinė orientacija nėra pasirenkamas dalykas. Tačiau darosi aišku, kad tai priklauso ne tik nuo biologinių veiksnių, bet ir nuo chroniškų aplinkybių (ir tokių pat aplinkinių): nors ši neretai išryškėja ankstyvoje vaikystėje, virtuozais nominuojami „prevencijų“ įtakotukai aktyviai pritaria (ir skatina) teiginiui „seksualinė orientacija gali keistis gyvenimo eigoje“^[2].

Komentarai apie šiandienines ugdymo tendencijas – taip pat įvairūs ir iš peties.

Gal tėvai iš tikrųjų nežino, kas vyksta už mokyklos durų – galbūt jiems atrodo, kad viskas tas pats, kaip ir jų laikais. Bet „įvairovės namai“ nesnaudžia^[3].

Nepaisant to, nuoširdžiai manau, jog mokyklos vadovybė turėtų atsakyti, įsileidusi tokias „pamokas“ – o gal pastarajai atvirumo valandėlė pasibaigtų kartu su išlydėtomis pareigomis? Galiausiai įdomu, kas tokias lektores kontroliuoja ir, trečia, kodėl pasyviai kalbama apie narkotikų bei elektroninių cigarečių žalą, bet aktyviai brukama priešinga pakraipa?

Apima jausmas, jog sistema sukurta taip, kad vaikai ir tėvai nejučia taptų priešais, įtikinėjant, jog su mažamečiais kažkas yra negerai.

Visgi įsidėmėkite: vulva už „bapkes“ – ne prasimanymas; pasibandymui nuo mažesnių mokyklų žingsnis po žingsnio tokią sistemą, deja, turėsime visur. Ir atsakomybė dėl tokių „frykų“ pasirodymo teks mokyklos administracijai.

Pagalvojau: iki kokio „durnizmo“ nusirista, jog menas ir ugdymas staiga tapo užteršti, mat užuot nagrinėjus poezijos klasiką, rakinėjamas dviejų princų vaidmuo visuose matmenyse, lyg mes numirsime nesupratę, kas yra tikri jausmai ir atsakomybė prieš savo partnerį. 

Tačiau kaip valdžioj, taip ir ant žemės.

„Įvairovės ir edukacijos namai“ ima Lietuvą – „už kiaušų“

Prieš maždaug dvejus metus susirūpinusi moteris tarstelėjo, kad Rokiškio mokyklose agituojama kuo aktyviau nagrinėti lytiškumo temas, į svečius kviečiant „įvairovės“ specialistes. Šiuo atveju pasakysiu „buitiškai“ ir paprastai: jeigu edukologijos bakalaurės tikslina, į kurią kūno vietą geriau bučiuoti, kitų vaistų nuo šitos „zarazos“ greičiausiai nėra, kaip tik griežtas direktorių auklėjimas.

Tiesa, toks posūkis – tik kukli pradžia, mat Norvegijoje gyvenanti draugė pasakojo, jog jos sūnus nenori eiti į šitokias pamokas, kadangi jam jau bloga. Kita vertus, niekas mūsų nuomonės neklaus, jei už viso to stovės lengvai įsisavinami fondai; kai dings pinigai, viskas stos į savas vietas. 

Galima manyti, jog nebegalima pasitikėti švietimo sistema, dėl ko turbūt daugeliui norėtųsi patiems ugdyti vaikus, nors tai – irgi nusikaltimas (belieka tik buldozeris). Galiausiai dalis žmonių nė nenumano, kaip atrodo šiuolaikinis lytinis švietimas, kol mokyklos palaipsniui tampa moralės normų luošintojomis, kraunančiomis vaisius sekančiai bevaikių kartai.

Nesinori tvirtinti, jog visiems „pa barabanu“, tačiau nesuklysite, jeigu stiprinsime savo šeimos vertybes, kad vaikų protas natūraliai atmestų viešai demonstruojamus edukacinius išmatavimus.

Mokykla – tai ne gyvulininkystės pagrindai, ir instinktas nėra tolygus mokslui; kai ant pjedestalo užkelsime vienas į kitą susiglaudusių užpakalių problemas, patikėkite, prasidės iškrypėlių era kartu su augančia įvairovės „kompetencija“^[4].