Kodėl mes vis dar bijome žodžio „feminizmas“?

Feminizmas vieniems jis asocijuojasi su kova, kitiems – su radikalumu

Prisipažinkime – žodis „feminizmas“ vis dar sukelia reakcijų. Vieniems jis asocijuojasi su kova, kitiems – su radikalumu, dar kitiems atrodo, kad tai kažkas, kas šiandien jau nebereikalinga. Kartais net girdžiu: „Aš už lygias teises, bet nesu feministė.“

Ir kiekvieną kartą norisi paklausti – o kuo tuomet iš esmės skiriasi šie du dalykai?

Nes jeigu tikime, kad žmogaus galimybės, teisės, orumas, saugumas ir pasirinkimai neturi priklausyti nuo jo lyties, labai tikėtina, kad jau pritariame pagrindinei feminizmo idėjai.

Gal tiesiog bijome paties žodžio.

Feminizmas nėra kova prieš vyrus

Turbūt vienas didžiausių mitų yra įsitikinimas, kad feminizmas – tai moterų kova prieš vyrus.

Man feminizmas reiškia visai ką kita.

Tai siekis, kad moteris ir vyras turėtų vienodą teisę rinktis savo gyvenimą. Vienodą teisę būti išgirsti. Vienodą teisę į saugumą, pagarbą, išsilavinimą, ekonominį savarankiškumą, karjerą, šeimą, politinį dalyvavimą ir galimybę priimti sprendimus dėl savo gyvenimo.

Feminizmas nesako, kad moterys turi tapti svarbesnės už vyrus.

Jis sako, kad nė viena lytis neturi būti mažiau svarbi.

Ir šiame sakinyje, man atrodo, telpa labai daug.

Feminizmas pirmiausia yra žmogaus teisių klausimas

Kuo daugiau dirbu su žmogaus teisių, moterų įgalinimo, smurto prevencijos, lyderystės ir visuomeninio dalyvavimo temomis, tuo aiškiau matau: feminizmo klausimo negalima atskirti nuo žmogaus teisių.

Kai kalbame apie moters teisę būti saugiai savo namuose – kalbame apie žmogaus teises.

Kai kalbame apie mergaitės teisę mokytis, rinktis profesiją ir svajoti be išankstinių ribų – kalbame apie žmogaus teises.

Kai kalbame apie vienodą pagarbą darbo vietoje, galimybę siekti vadovaujančių pareigų ar dalyvauti politikoje – kalbame apie žmogaus teises.

Kai kalbame apie tai, kad moteris neturi būti vertinama pagal tai, ar ji pakankamai gera mama, pakankamai graži, pakankamai tyli, pakankamai kukli ar pakankamai „moteriška“ – vėl kalbame apie žmogaus teisę būti savimi.

Todėl man feminizmas nėra siaura moterų tema.

Tai žmogaus orumo tema.

Feminizmas naudingas ne tik moterims

Čia slypi dar vienas svarbus dalykas, apie kurį kalbame per mažai.

Lygesnė visuomenė naudinga ir vyrams.

Juk stereotipai spaudžia ne tik moteris. Vyrams taip pat ilgą laiką buvo kartojama, kad jie privalo būti stiprūs, neturi rodyti emocijų, turi uždirbti daugiau, negali būti pažeidžiami, turi viską išspręsti patys.

Ar tai laisvė?

Nemanau.

Tikroji lygybė leidžia vyrui būti rūpestingu tėčiu ir dėl to nejausti mažesnės vertės. Leidžia kalbėti apie savo emocijas. Leidžia pasirinkti profesiją ar gyvenimo būdą ne pagal tai, „kas vyrui dera“.

Lygiai taip pat ji leidžia moteriai būti lydere, politike, vadove, verslininke, mokslininke arba pasirinkti daugiau laiko skirti šeimai – ir nė vienas iš šių pasirinkimų neturėtų mažinti jos vertės.

Feminizmas nėra apie vienodų žmonių kūrimą.

Jis yra apie vienodą teisę būti skirtingiems.

Kodėl tada šio žodžio vis dar vengiame?

Manau, viena priežasčių – daugelį metų formuoti stereotipai.

Kartais feministė įsivaizduojama kaip pikta, agresyvi, vyrų nekenčianti moteris, nuolat ieškanti konflikto.

Tačiau feministė gali būti mama.

Močiutė.

Studentė.

Verslininkė.

Politikė.

Mokytoja.

Namų šeimininkė.

Feministu gali būti ir vyras.

Nes tam nereikia priklausyti jokiai organizacijai, dalyvauti protestuose ar kiekvieną dieną kalbėti apie lyčių lygybę.

Kartais feminizmas pasireiškia labai paprastai.

Kai tėtis savo dukrai sako: „Tu gali būti kuo nori.“

Kai vyras nesijuokia iš kolegos, pasirinkusio tėvystės atostogas.

Kai vadovas vertina žmogaus kompetenciją, o ne lytį.

Kai moteris palaiko kitą moterį, užuot bandžiusi ją sumenkinti.

Kai išgirdę seksistinį komentarą neapsimetame, kad nieko nenutiko.

Kai mokome savo vaikus, kad pagarba nėra privilegija – ji priklauso kiekvienam.

Tai ir yra kasdienė lygybė.

Kodėl verta būti aktyviu feminisčių ir feministų sąjungininku?

Aš netgi sakyčiau – labai rekomenduoju būti aktyviu feminisčių ir feministų bendruomenės dalimi.

Ne dėl etiketės.

Dėl vertybių.

Aktyvus feminizmas moko pastebėti tai, ko anksčiau galbūt nepastebėdavome: nelygias galimybes, stereotipus, diskriminaciją, smurtą, ekonominę priklausomybę, nepakankamą moterų atstovavimą priimant sprendimus.

Jis skatina ne tik kalbėti apie savo teises, bet ir pastebėti šalia esančio žmogaus teises.

O tai jau yra labai svarbi pilietiškumo dalis.

Man atrodo, kad aktyvus žmogaus teisių gynėjas neišvengiamai tampa ir šiek tiek feministas, nes žmogaus teisių negalime ginti pasirinktinai.

Negalime sakyti: žmogaus teisės man svarbios, tačiau lyčių lygybė – jau nebe.

Žmogaus teisės veikia tik tada, kai jos galioja visiems.

Lygybė nereiškia, kad problemų nebeliko

Kartais girdime argumentą: moterys šiandien gali mokytis, dirbti, balsuoti, kandidatuoti rinkimuose – tai apie kokį feminizmą dar kalbame?

Tačiau formali teisė dar ne visada reiškia realią galimybę.

Galime turėti teisę kandidatuoti, bet vis dar matyti gerokai mažiau moterų sprendimų priėmimo pozicijose.

Galime turėti teisę dirbti, bet vis dar diskutuoti apie šeimos ir profesinio gyvenimo derinimą.

Galime deklaruoti, kad smurtas nepriimtinas, tačiau vis tiek susidurti su aukos kaltinimu.

Galime sakyti savo dukroms, kad jos gali viską, tačiau tuo pačiu nesąmoningai mokyti jas būti patogiomis, nuolankiomis ir per daug neišsišokti.

Todėl lygybė nėra vien įstatymo sakinys.

Tai kasdienė kultūra.

O kultūra keičiasi kur kas lėčiau negu įstatymai.

Feminizmas nėra grėsmė tradicijoms

Dar viena baimė, kurią kartais girdžiu, – kad feminizmas neva griauna šeimą ar tradicines vertybes.

Man atrodo priešingai.

Kokia šeima stipresnė – ta, kurioje vienas žmogus turi paklusti kitam, ar ta, kurioje žmonės gerbia vienas kitą?

Kokia partnerystė tvirtesnė – paremta priklausomybe ar paremta pasirinkimu?

Kokią žinutę norime perduoti savo vaikams – kad jų gyvenimo ribas nustato lytis ar kad jas pirmiausia nustato jų gebėjimai, svajonės, vertybės ir pasirinkimai?

Aš renkuosi antrąjį variantą.

Gal laikas nebijoti šio žodžio?

Man feminizmas nėra radikalus žodis.

Radikalu būtų manyti, kad vienas žmogus turi mažiau teisių vien todėl, kad gimė moterimi ar vyru.

Feminizmas kalba apie pagarbą.

Apie orumą.

Apie teisę rinktis.

Apie saugumą.

Apie galimybes.

Apie balsą.

Ir svarbiausia – apie visuomenę, kurioje žmogaus vertė nėra matuojama jo lytimi.

Todėl šiandien aš nebijau pasakyti: taip, feminizmas man yra svarbus.

Ir kuo daugiau gilinuosi į žmogaus teisių temas, tuo labiau suprantu, kad tai nėra kažkokia atskira, siaura ar „moteriška“ darbotvarkė.

Tai viena iš žmogaus teisių kalbų.

Todėl gal vietoj klausimo „ar aš feministas?“ kartais verta savęs paklausti paprasčiau:

Ar tikiu, kad kiekvienas žmogus turi turėti vienodą teisę į orumą, saugumą, pasirinkimą ir galimybę būti išgirstas?

Jeigu atsakymas yra „taip“, gali būti, kad feminizmo idėjai esate daug artimesni, nei iki šiol manėte.

Ir galbūt šio žodžio visai nereikia bijoti.

Gal kaip tik verta jį susigrąžinti.

Roberta Ažukaitė, visuomenininkė, NVO aktyvistė