Sunkiausia – tiesiog pradėti
Žadintuvas vėl skamba per anksti, darbų sąrašas ilgėja, o po vasaros galvoje dar visai nesinori persijungti į rimtą režimą. Rugsėjis daugeliui tampa išbandymu – kaip vėl susidėlioti rutiną, susikaupti ir grįžti į įprastą tempą?
VILNIUS TECH psichologė Gintė Blaževičė sako, kad viena dažniausių klaidų – laukti, kol pirmiausia atsiras noras veikti. Dažnai nutinka priešingai: motyvacija ateina jau pradėjus[1].
Todėl grįžtant į studijas ar darbus verta pradėti nuo nedidelės, aiškios užduoties. Net trumpas prisėdimas prie darbo gali padėti įveikti vidinį pasipriešinimą ir sumažinti įtampą, kuri auga atidėliojant.
„Pradėti – sunkiausia, todėl normalu, kad pradžia kelia nemalonius jausmus, galbūt baimę ar nerimą. Mūsų protas yra puikus scenaristas, galintis prigalvoti gerokai gąsdinančių scenarijų, kurie stabdo nuo veiklų. Tačiau noriu pabrėžti, kad mintys ir įsivaizdavimai nėra faktai, kuriais būtų verta tikėti“, – sako psichologė.
Pasak jos, sunkiausios dažnai būna pirmosios keliolika ar kelios dešimtys minučių. Įsitraukus atsiranda daugiau pasitikėjimo, susidomėjimo ir noro tęsti, todėl pradžia nebūtinai turi būti tobula – svarbiausia apskritai pajudėti.
Į rutiną verta grįžti palaipsniui
Sugrįžimą į įprastą tempą gali apsunkinti ir per vasarą pasikeitęs miego režimas. Jei atostogų metu buvo įprasta gultis ir keltis vėliau, staigus perėjimas prie ankstyvų rytų gali atsiliepti energijai, nuotaikai ir dėmesio koncentracijai.
Anot G. Blaževičės, po atostogų nereikėtų iš savęs reikalauti maksimalaus efektyvumo nuo pat pirmųjų dienų. Kur kas naudingiau rutiną susigrąžinti palaipsniui.
Padėti gali panašus miego ir kėlimosi laikas, daugiau natūralios šviesos rytais bei iš anksto apgalvota pirmoji dienos dalis. Taip pat verta vengti pagundos iš karto užpildyti visą dienotvarkę darbais – prie didesnio krūvio organizmui ir protui reikia laiko prisitaikyti.
Naują ritmą lengviau kurti ne staigiais pokyčiais, o mažais, reguliariai kartojamais veiksmais.
Poilsis nėra laiko švaistymas
Prasidėjus intensyvesniam sezonui lengva įsisukti į studijų, darbo, buitinių pareigų ir kitų planų ratą. Tačiau nuolatinis užimtumas savaime dar nereiškia produktyvumo, o nuovargis nebūtinai iš karto reiškia perdegimą.
„Mes vartojame žodį „perdegimas“, kai jaučiamės užgriūti atsakomybių ar pernelyg apsikrovę veiklomis, įsipareigojimais. Bet kliniškai žvelgiant, tai ne visuomet būna perdegimas – dažniausiai tai ilgai trunkantis stresas ar nuovargis. Vis dėlto, perdegimas išties gali atsirasti, kai ilgalaikis stresas, didelis krūvis, keliami sau aukšti reikalavimai ir atjautos sau trūkumas niekad nesibaigia“, – paaiškina psichologė.
Todėl, anot G. Blaževičės, svarbu ne tik stebėti darbų kiekį, bet ir atkreipti dėmesį į savo savijautą. Jei nuovargis tampa nuolatiniu palydovu, o poilsiui vis neatsiranda vietos, ilgainiui gali būti vis sunkiau atgauti energiją.
Poilsio nereikėtų palikti neapibrėžtam laikui – „kai liks laiko“. Kokybiškas miegas, tinkama mityba, judėjimas, buvimas lauke, bendravimas ir malonios veiklos padeda išlaikyti energiją bei darbingumą.
Ne mažiau svarbu sąmoningai į dienotvarkę įtraukti tai, kas suteikia džiaugsmo, ramybės ar prasmės. Poilsis nėra priešingybė produktyvumui – jis yra viena iš sąlygų, leidžiančių išlaikyti stabilų tempą ilgesnį laiką.
Motyvacijai svarbu žinoti, dėl ko stengiamės
Nuovargį gali didinti ne tik užduočių gausa, bet ir žmogaus santykis su savo pasiekimais. Jei kiekviena klaida suvokiama kaip asmeninė nesėkmė, o geri rezultatai tampa pagrindiniu savivertės matu, įtampa gali tik augti.
Vertėtų savęs paklausti, ar nesistengiama visko atlikti nepriekaištingai, ar neprisiimama per daug atsakomybės ir ar dalis pastangų nėra skiriama vien tam, kad būtų pateisinti kitų žmonių lūkesčiai. Gebėjimas nustatyti ribas gali būti toks pat svarbus kaip gebėjimas gerai atlikti savo pareigas.
Motyvacijos stoka taip pat ne visada reiškia tingėjimą ar disciplinos trūkumą. Kartais ji gali signalizuoti, kad žmogus pernelyg nutolo nuo priežasties, dėl kurios apskritai pasirinko savo studijas, darbą ar kitą veiklą. Kai kasdienybėje lieka vien užduotys ir terminai, gali pasimiršti platesnė jų prasmė.
„Pervargimą skatina ne tik dideli darbų krūviai, bet ir užsimiršimas, kodėl juos darome. Galima savęs klausti, kodėl pasirinkau šią veiklą? Kas mane traukė šioje srityje? Kokią naudą ar prasmę matau šioje veikloje ilgalaikėje perspektyvoje? Ir, žinoma, ar mano veikla, studijos, darbai atitinka vertybes, kuriomis vadovaujuosi? Įsiklausymas į save gali būti pirmasis rūpinimosi savimi žingsnis“, – reziumuoja VILNIUS TECH psichologė Gintė Blaževičė.
Tad grįžtant į intensyvesnį rudens ritmą svarbu ne tik susidėlioti darbus ar atkurti rutiną, bet ir nepamesti atsakymo į klausimą, dėl ko visa tai daroma. Aiškesnis santykis su savo tikslais ir vertybėmis gali padėti išlaikyti motyvaciją bei laiku pastebėti, kada verta sulėtinti tempą.
