Moldovos ir Rumunijos susijungimas iš teorinės diskusijos sugrįžo į politinę darbotvarkę
Galimas Moldovos susijungimas su Rumunija ilgą laiką buvo laikomas istorine svajone, kurią daugiausia puoselėjo nedidelės unionistų partijos ir visuomeninės organizacijos. Tačiau Rusijos karas prieš Ukrainą, spaudimas Moldovai ir neaiški Europos Sąjungos plėtros ateitis šį klausimą sugrąžino į aukščiausio lygio politines diskusijas.
Moldovos prezidentė Maia Sandu 2026 metų sausį pareiškė, kad referendume asmeniškai balsuotų už susijungimą su Rumunija. Ji tokį pasirinkimą susiejo ne tik su istorija ar bendra kalba, bet ir su būtinybe apginti Moldovos demokratiją nuo išorės kišimosi.
Vis dėlto prezidentė pripažino, kad dauguma Moldovos gyventojų susijungimo šiuo metu nepalaiko. Todėl oficialiu Kišiniovo prioritetu išlieka savarankiškos Moldovos narystė Europos Sąjungoje, o ne valstybės panaikinimas ir teritorijos prijungimas prie Rumunijos.
Apklausos Moldovoje nerodo aiškios daugumos susijungimo šalininkams
Visuomenės apklausų rezultatai priklauso nuo klausimo formuluotės, respondentų atrankos ir nuo to, ar apklausiami tik Moldovoje gyvenantys žmonės, ar ir gausi diaspora. Dėl to skirtinguose tyrimuose susijungimo šalininkų dalis svyruoja nuo mažiau nei trečdalio iki daugiau kaip 40 procentų.
2025 metų rugpjūtį paskelbtoje apklausoje susijungimui nepritarė 61,5 proc. respondentų. M. Sandu, komentuodama šiuos duomenis, pabrėžė, kad politinis sprendimas negali būti priimtas neturint aiškaus visuomenės mandato.
2026 metų kovą paskelbtas specializuotas ATES tyrimas rodė mažesnį atotrūkį: tarp Moldovoje gyvenančių piliečių susijungimą palaikė 44 proc., o nepritarė 39,2 proc. Diasporoje parama siekė 60,8 proc. Tačiau vienos apklausos nepakanka teigti, kad visuomenės dauguma jau apsisprendė atsisakyti nepriklausomos valstybės.
Rumunijoje susijungimo idėja populiaresnė, tačiau Bukareštas neskuba
Rumunijos gyventojai galimą susijungimą vertina palankiau negu Moldovos visuomenė. 2026 metų sausį atliktoje CURS apklausoje šiai idėjai pritarė 56 proc. rumunų, o 37 proc. jai nepritarė. Ankstesniuose tyrimuose paramos lygis taip pat dažnai viršydavo 50 procentų.
Rumunijos prezidentas Nicușoras Danas yra sakęs, kad asmeniškai palankiai vertina abiejų valstybių suartėjimą, tačiau sprendimą turi priimti Moldovos piliečiai. 2026 metų pradžioje jis pripažino, jog šalys dar nepasiekė etapo, kuriame būtų galima pradėti praktinį susijungimo procesą.
Bukareštui tai būtų ne vien simbolinis istorinio teisingumo atkūrimas. Rumunijai tektų prisiimti atsakomybę už gerokai skurdesnės teritorijos infrastruktūrą, pensijas, sveikatos apsaugą, viešąjį sektorių ir regionų vystymą. Taip pat reikėtų spręsti sudėtingus pilietybės, turto, skolų ir administracinio valdymo klausimus.
Bendra istorija vienija šalis, tačiau kartu skirtingai interpretuojama
Dabartinės Moldovos teritorijos branduolį sudaranti Besarabija iki 1812 metų priklausė Moldavijos kunigaikštystei. Po Rusijos ir Osmanų imperijų karo ją aneksavo Rusijos imperija. 1918 metais, žlugus Rusijos imperijai, regiono taryba nubalsavo už susijungimą su Rumunija.
1940 metais Sovietų Sąjunga, remdamasi Molotovo–Ribbentropo pakto slaptaisiais protokolais ir ultimatumu Rumunijai, užėmė Besarabiją. Didžiojoje jos dalyje buvo suformuota Moldavijos Sovietų Socialistinė Respublika. 1991 metais, yrant Sovietų Sąjungai, Moldova paskelbė nepriklausomybę.
Rumunijoje ši istorija dažnai pasakojama kaip vienos tautos prievartinio atskyrimo istorija. Moldovoje požiūris sudėtingesnis: dalis gyventojų save laiko rumunais, kiti – atskira moldavų tauta. Rusakalbių ir sovietinę tapatybę išsaugojusių gyventojų santykis su Rumunija dar kitoks.
Rumunijos pasai jau sukūrė dalinę integraciją be valstybių susijungimo
Rumunija suteikia galimybę atkurti pilietybę žmonėms, kurių protėviai buvo Rumunijos piliečiai prieš sovietinę aneksiją, ir jų palikuonims. Šia teise pasinaudojo labai didelė Moldovos visuomenės dalis.
M. Sandu nurodė, kad Rumunijos pilietybę jau turi apie 1,5 mln. Moldovos gyventojų. Turėdami rumunišką pasą jie yra ir Europos Sąjungos piliečiai, todėl gali laisvai gyventi, studijuoti ir dirbti visoje Bendrijoje.
Taip susiformavo neįprasta padėtis: Moldova politiškai tebėra už ES ribų, tačiau didelė jos piliečių dalis jau naudojasi europietiškomis teisėmis. Praktiškai visuomenių integracija todėl yra pažengusi gerokai toliau negu oficialūs Moldovos ir ES santykiai.
Padniestrė yra didžiausia teritorinė kliūtis susijungimui su Rumunija
Moldovos valdžia nekontroliuoja dalies teritorijos rytiniame Dniestro krante. Padniestrės separatistinis regionas atsiskyrė per 1992 metų karą ir išliko priklausomas nuo Rusijos politinės, ekonominės bei karinės paramos.
Regione dislokuota apie 1,5 tūkst. Rusijos karių, nors Maskva dalį jų vadina taikdariais, o kitus – sovietinių ginklų sandėlius saugančiais daliniais. Moldova reikalauja Rusijos pajėgas išvesti ir teritorinį ginčą išspręsti taikiai.
Jeigu Moldova susijungtų su Rumunija, neišspręstas konfliktas formaliai taptų NATO ir Europos Sąjungos narės teritorine problema. Rumunija negalėtų paprasčiausiai perimti Moldovos kartu su regione dislokuotais Rusijos kariais, neįvertinusi galimų karinių ir teisinių pasekmių.
Gagauzijos autonomija apsunkintų vieningos valstybės kūrimą
Dar viena jautri teritorija yra pietų Moldovoje esanti autonominė Gagauzija. Dauguma jos gyventojų yra stačiatikiai tiurkų kilmės gagauzai, tradiciškai palaikantys glaudesnius santykius su Rusija.
Gagauzijos rinkėjai gerokai skeptiškiau vertina tiek Rumuniją, tiek Moldovos integraciją į Europos Sąjungą. Susijungimo atveju regione galėtų kilti didelis politinis pasipriešinimas ar reikalavimai suteikti papildomų autonomijos garantijų.
Gagauzijos autonomijos teisės aktuose numatyta galimybė kelti išorinio apsisprendimo klausimą, jeigu pasikeistų Moldovos, kaip nepriklausomos valstybės, statusas. Šios nuostatos interpretacija būtų ginčijama, tačiau politiškai jos ignoruoti nepavyktų.
Susijungimas negalėtų įvykti vien prezidentų susitarimu
Moldovos ir Rumunijos susijungimui neužtektų bendros kalbos, prezidentų pareiškimų ar parlamentinės daugumos. Toks sprendimas iš esmės pakeistų abiejų valstybių konstitucinę santvarką ir tarptautinį statusą.
Labiausiai tikėtinas kelias būtų atskiri referendumai abiejose šalyse, po kurių parlamentai turėtų patvirtinti susijungimo sutartį ir pereinamojo laikotarpio teisės aktus. Reikėtų susitarti dėl Moldovos institucijų, parlamento atstovavimo, regioninės autonomijos ir nacionalinių mažumų apsaugos.
Procesui taip pat būtų būtinas Europos Sąjungos ir NATO politinis pritarimas. Rumunija jau priklauso abiem organizacijoms, tačiau negalima automatiškai daryti prielaidos, kad jų teisinės garantijos be papildomų derybų būtų išplėstos visai Moldovos teritorijai.
Moldovos narystė Europos Sąjungoje yra realesnė už susijungimą
Moldova oficialiai pasirinko integraciją į Europos Sąjungą. 2024 metų referendume konstitucijos pataisai dėl europinės krypties pritarta labai maža persvara – 749 719 balsų prieš 739 155. Nors rezultatas atskleidė gilią visuomenės takoskyrą, proeuropietiška kryptis buvo įtvirtinta konstituciškai.
Derybas dėl narystės Moldova pradėjo 2024 metais. Kišiniovo tikslas – pasirengti narystei iki 2030 metų, tačiau galutinį sprendimą priims visos ES valstybės. Procesą gali lėtinti tiek pačios Moldovos reformos, tiek atskirų Bendrijos narių veto.
Jeigu narystė būtų ilgam užblokuota, susijungimo idėja galėtų įgyti naują praktinę prasmę: Moldova teoriškai patektų į Europos Sąjungą kaip Rumunijos dalis. Būtent tokį atsarginį scenarijų svarsto „The Economist“, tačiau jis nėra trumpesnis ar politiškai paprastesnis už įprastą stojimo procesą.
Rusijai susijungimo klausimas suteiktų naują informacinio karo temą
Maskva Moldovos ir Rumunijos suartėjimą seniai pristato kaip grėsmę Moldovos valstybingumui. Rusijai palankios politinės jėgos teigia, kad proeuropietiška valdžia neketina išsaugoti šalies nepriklausomybės ir galiausiai perduos ją Bukareštui.
M. Sandu pareiškimas suteikė šiai propagandinei linijai papildomos medžiagos, nors prezidentė aiškiai atskyrė savo asmeninę nuomonę nuo realios valstybės politikos. Narystę ES ji vadina įgyvendinamu tikslu, o susijungimą – pasirinkimu, kuriam visuomenė dar nėra pasirengusi.
Kita vertus, Rusijos spaudimas pats didina susijungimo patrauklumą daliai moldavų. Kuo labiau abejojama, ar nedidelė valstybė pajėgi viena apsaugoti savo demokratiją, energetiką ir teritoriją, tuo dažniau Rumunija vertinama ne tik kaip istorinė tėvynė, bet ir kaip saugumo garantija.
Artimiausiu metu Moldova greičiausiai neišnyks kaip atskira valstybė
Moldovos ir Rumunijos susijungimas teoriškai įmanomas, tačiau tam šiuo metu nėra aiškios daugumos Moldovoje, teisinio veiksmų plano ar politinio susitarimo dėl Padniestrės ir Gagauzijos. Todėl kalbos apie netrukus įvyksiantį susijungimą būtų gerokai per ankstyvos.
Daug realesnis scenarijus – tolesnė laipsniška integracija: bendros energetikos ir transporto sistemos, prekybos augimas, Rumunijos investicijos, dviguba pilietybė ir Moldovos prisijungimas prie europinių institucijų. Tokiu būdu riba tarp abiejų valstybių gali prarasti praktinę reikšmę net ir nepakeitus žemėlapio.
Tačiau jeigu Moldovos kelias į Europos Sąjungą būtų sustabdytas, Rusijos grėsmė išaugtų, o visuomenės parama susijungimui peržengtų 50 proc., šiandien teorine laikoma diskusija galėtų labai greitai tapti realiu politiniu projektu.
Šaltiniai
„The Economist“. (2026). Might Moldova Merge With Romania? https://www.economist.com/europe/2026/08/13/might-moldova-merge-with-romania
„Reuters“. (2026). Moldova’s President Sandu Says She Would Vote to Join Romania. https://www.reuters.com/world/moldovas-president-sandu-says-she-would-vote-join-romania-2026-01-12/
„Center for European Policy Analysis“. (2026). The Moldova-Romania Unification Riddle. https://cepa.org/article/the-moldova-romania-unification-riddle/
