Šv. Jonų bažnyčios skliautuose aptiktas vienas didžiausių XVIII amžiaus sienų tapybos ansamblių Lietuvoje
Daugiau nei du šimtus metų Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios skliautai slėpė vieną didžiausių XVIII amžiaus sienų tapybos ansamblių Lietuvoje. Apie jo egzistavimą specialistai žinojo jau seniai, tačiau tik dabar atlikti išsamūs tyrimai leido sistemiškai įvertinti, kiek šios tapybos išliko ir kokios būklės ji pasiekė mūsų dienas.
Tyrimus atliko restauratoriai Indrė ir Aidonas Valkiūnai su komanda – Jana Grinevičiūtė-Pčalinienė, Gabija Markevičiūtė ir Kateryna Nikolajenko. Jų darbas parodė, kad po XIX amžiuje atliktais uždažymais slypi ne pavieniai fragmentai, o vientisa daugiau kaip 2000 kv. metrų apimties tapybos programa.
Šis atradimas leidžia naujai pažvelgti į Vilniaus baroko mastą, meninę kokybę ir autentiškumą. Kartu jis tampa svarbiu ženklu artėjant Vilniaus universiteto 450 metų jubiliejui, nes Šv. Jonų bažnyčia yra reikšminga universiteto istorijos ir dabarties dalis. Vilniaus universiteto rektorius profesorius Rimvydas Petrauskas pabrėžia, kad Šv. Jonų bažnyčios skliautų tyrimai turi ne tik meninę, bet ir platesnę kultūrinę reikšmę. Jo teigimu, šis atradimas reikšmingai praplės žinojimą apie Vilniaus barokinę tapybą.
„Drąsiai vadinu tai nacionalinės svarbos kultūros paveldo atradimu, kuris reikšmingai praplės mūsų žinojimą apie Vilniaus barokinę tapybą ir leis geriau suvokti jos meninę ir istorinę vertę. Šv. Jonų bažnyčios sienos slepia dar daugiau unikalių ir tapybos fragmentų, kuriuos svarbu atverti ir pažinti“, – sako R. Petrauskas.
Pasak VU rektoriaus, šis atradimas svarbus ir artėjančio VU450 jubiliejaus kontekste. Šv. Jonų bažnyčia yra neatsiejama universiteto tapatybės dalis, todėl jos paveldas tampa ir akademinės bendruomenės istorinės atminties klausimu.
Specialistai seniai žinojo apie tapybą, bet nežinojo tikrojo jos masto
Apie XVIII amžiaus Šv. Jonų bažnyčios skliautų tapybos egzistavimą specialistai žinojo jau seniai. XX amžiaus antroje pusėje ją tyrinėjo dailės istorikas Vladas Drėma, o kelios scenos virš vargonų balkono ir presbiterijoje buvo atidengtos bei restauruotos. Vis dėlto ilgą laiką nebuvo aišku, kiek šios tapybos išliko. Turimi duomenys leido kalbėti apie atskirus fragmentus, bet ne apie visą ansamblį, jo būklę, apimtį ir autentiškumą.
„Po maždaug penkiasdešimties metų pertraukos atsirado galimybė grįžti prie šio objekto ir į jį pažvelgti sistemiškai. Anksčiau buvo tirti atskiri fragmentai, tačiau nebuvo atliktas visų skliautų tyrimas, todėl ir neturėjome atsakymo, kiek iš tikrųjų yra išlikę“, – sako tyrimo vadovė I. Valkiūnienė.
Į pagrindinį klausimą – kiek XVIII amžiaus tapybos išliko iki mūsų dienų – siekta atsakyti 2026 metų pradžioje atlikto polichromijos tyrimo metu. Per du mėnesius restauratorių komanda ištyrė 17 skliautų. Tyrimo metu buvo atlikti 352 zondai. Pirmą kartą sistemiškai įvertinus visas navas paaiškėjo, kad autentiškas XVIII amžiaus tapybos sluoksnis išlikęs visuose tirtuose skliautuose.
Tyrimas taip pat leido nustatyti kompozicijų išsidėstymo principus, įvertinti jų būklę ir sukaupti duomenis, reikalingus būsimai konservavimo bei restauravimo programai. Tai reiškia, kad atradimas yra ne galutinis etapas, o pagrindas tolesniems darbams.
XVIII amžiaus tapybos programa sukurta po didžiųjų Šv. Jonų bažnyčios gaisrų
Tokio masto tyrimo poreikį lėmė ir pati tapybos istorija. XVIII amžiaus viduryje, po 1737 ir 1749 metų gaisrų, architekto Jono Kristupo Glaubico pertvarkytoje Šv. Jonų bažnyčioje buvo sukurta monumentali skliautų tapybos programa. Naujausias tyrimas patikslino ankstesnes prielaidas. Nustatyta, kad programą sudarė 21 figūrinė kompozicija, vaizduojanti Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono Evangelisto gyvenimo scenas.
XIX amžiaus pradžioje, vykdant Karolio Podčašinskio vadovaujamą rekonstrukciją, ši tapyba buvo uždažyta kartu su kitais interjero pertvarkymais. Nuo tada didžioji ansamblio dalis daugiau kaip du šimtmečius buvo pažįstama tik iš pavienių fragmentų.
Restauratoriams svarbiausia tyrimo išvada susijusi ne vien su tapybos mastu. Didžiausia vertybe tapo jos autentiškumas, nes istoriniai bažnyčių interjerai per šimtmečius dažnai būna taisyti, pertapyti ir pritaikyti vėlesnių epochų skoniui. Šv. Jonų bažnyčioje situacija pasirodė kitokia. Tyrimų metu nustatyta, kad skliautai buvo perdažyti nuo 3 iki 12 kartų, tačiau po šiais sluoksniais išliko originali XVIII amžiaus tapyba.
„Dažnai istorinėse bažnyčiose randame įvairių laikotarpių restauracijų ir taisymų. Čia matome visai kitą situaciją. Tapyba buvo tiesiog uždažyta. Ji nebuvo profesionaliai perpiešta ar iš esmės pakeista. Tai reiškia, kad išlikęs labai didelis autentiškos medžiagos kiekis“, – pasakoja I. Valkiūnienė.
Kiekvienas skliautas yra savitas kūrinys, o ne vienos spalvinės schemos dalis
Anot restauratorių, autentiškumas šiandien yra viena didžiausių vertybių. Tyrimo tikslas nebuvo atkurti idealizuotą XVIII amžiaus vaizdą ar parinkti gražiausią spalvinį variantą. Svarbiausia buvo suprasti, kas iš tiesų išliko iki mūsų dienų. Tai ypač svarbu kalbant apie spalvas, nes ataskaitoje pabrėžiama, kad kiekvienas skliautas buvo tapytas individualiai.
Nors naudoti panašūs pigmentai, skliautai skyrėsi atspalviais ir niuansais. Dėl to restauratoriai vengia kalbėti apie vieną „tikrąją“ spalvų schemą, nes kiekvieno skliauto spalvinė logika gali būti suprasta tik išsaugojus kuo daugiau originalios medžiagos. A. Valkiūnas pabrėžia, kad būtent išlikimo mastas leidžia Šv. Jonų bažnyčią laikyti išskirtiniu objektu Lietuvos kontekste. Vertinant kultūros paveldą svarbi ne tik meninė kokybė, bet ir tai, kiek originalo pasiekė mūsų laikus.
„Kai kalbame apie kultūros paveldą, dažnai vertiname ne tik meninę kokybę, bet ir tai, kiek originalo yra išlikę. Šiuo atveju matome labai didelį išlikimo laipsnį“, – sako A. Valkiūnas.
Pasak restauratoriaus, tai reiškia galimybę XVIII amžiaus tapybą tyrinėti tiesiogiai, o ne per vėlesnių restauracijų sluoksnius. Toks išlikimas suteikia retą progą geriau pažinti Vilniaus baroko tapybos kalbą.
Daugiau kaip 2000 kv. metrų tapybos programa apima visą bažnyčios erdvę
A. Valkiūnas atkreipia dėmesį, kad kalbama ne apie vieną ar du rastus paveikslus. Šv. Jonų bažnyčios skliautuose aptikta visa sistema – vientisa tapybos programa, apimanti visą bažnyčios erdvę.
„Kartais kalbėdami apie šį tyrimą žmonės įsivaizduoja vieną ar du rastus paveikslus. Tačiau čia kalbame apie visą sistemą. Apie vientisą skliautų tapybos programą, kuri apima visą bažnyčios erdvę“, – aiškina A. Valkiūnas.
Naujausias polichromijos tyrimas pirmą kartą leido įvertinti šią visumą. Paaiškėjo, kad XVIII amžiaus tapyba išliko visuose tirtuose skliautuose ir buvo kuriama kaip vientisa meninė bei ikonografinė programa. Nors iki mūsų dienų matoma tik fragmentinė ansamblio dalis, tyrimas leido geriau suprasti jo struktūrą. Restauratoriai nustatė, kad visų skliautų kompozicijos buvo kuriamos pagal bendrą principą.
Centre buvo vaizduojamos figūrinės scenos, atliktos al fresco technika ant drėgno tinko. Jas supo dekoratyviniai rokailiniai rėmai ir ornamentika, tapyti al secco būdu. Kiekvienas skliautas veikė kaip savarankiška kompozicija. Kartu visi jie sudarė didesnio pasakojimo dalį, susijusią su Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono Evangelisto istorijomis.
Užrašas „IOANNES EST NOMEN EIUS“ padėjo atpažinti Šv. Jono Krikštytojo gimimo sceną
Tyrimų metu pavyko surinkti daugiau duomenų apie ikonografinę programą. Ataskaitoje pažymima, kad kompozicijų kryptis keičiasi ketvirtoje skliautų eilėje. Dėl to keliama hipotezė, kad vienoje bažnyčios dalyje buvo vaizduojamas Šv. Jono Krikštytojo gyvenimas, o kitoje – Šv. Jono Evangelisto istorijos. Tokia interpretacija dera su pačios bažnyčios dedikacija, tačiau iki šiol trūko duomenų kalbėti apie visą ciklą kaip apie vientisą pasakojimą.
Vienu svarbiausių orientyrų tapo užrašas „IOANNES EST NOMEN EIUS“, aptiktas vienoje iš kompozicijų. Tyrėjai jį sieja su Šv. Jono Krikštytojo gimimo scena, kai Zacharijas į lentelę įrašo sūnaus vardą. Atskiri fragmentai leidžia identifikuoti kai kurias scenas ir po truputį rekonstruoti bendrą skliautų tapybos programą. Vis dėlto restauratoriai pabrėžia, kad galutinis vaizdas dar nėra aiškus.
Norint tiksliai atkurti ikonografinę programą, reikės atidengti didesnę tapybos dalį. Tik tuomet bus galima patikimiau pasakyti, kaip visos scenos buvo išdėstytos ir kokį pasakojimą sudarė. Todėl dabartinis tyrimas yra pradžia, o ne pabaiga. Jis suteikė pagrindą tolesniems sprendimams, tačiau kartu parodė, kiek daug dar slypi po vėlesniais dažų sluoksniais.
Restauravimo tikslas bus išsaugoti tai, kas išliko, o ne sukurti naują vaizdą
Kitas etapas bus dar sudėtingesnis – reikės spręsti, kaip tapybą atidengti, konservuoti ir užtikrinti ilgalaikį išsaugojimą. Pasak I. Valkiūnienės, svarbu aiškiai suprasti šiuolaikinio restauravimo tikslą.
„Šiandien restauravimas pirmiausia reiškia išsaugojimą. Mūsų tikslas nėra perdažyti ar atkurti tai, ko nebėra. Svarbiausia išsaugoti tai, kas išliko“, – sako restauratorė.
Todėl negali būti kalbama apie skubotą ar dekoratyvų atidengimą. Kiekvienas sprendimas turės remtis tyrimais, medžiagų būkle ir ilgalaikio išsaugojimo galimybėmis. Dabartinis tyrimas leidžia įvertinti objekto būklę, numatyti būsimų darbų apimtį ir parengti pagrindą konservavimo bei restauravimo programai. Būtent ši programa turės atsakyti, kokia ateitis laukia po dažų sluoksniais išlikusios XVIII amžiaus tapybos.
Turės būti nuspręsta, kiek tapybos galima atidengti, kaip ją saugoti ir kokiu būdu pristatyti visuomenei. Tokie sprendimai ypač jautrūs, nes kalbama apie didelės apimties ir didelio autentiškumo kultūros paveldo objektą. Pasak restauratorių, svarbiausia tai, kad pirmą kartą atsirado pakankamai duomenų tokiems sprendimams priimti. Po beveik dviejų šimtmečių nežinios Šv. Jonų bažnyčios skliautų tapyba iš istorinio spėjimo tapo konkrečiu tyrimų ir ateities darbų objektu.
Daugiau informacijos
Liudmila Januškevičienė
Viešosios komunikacijos projektų vadovė
Vilniaus universitetas
Komunikacijos ir rinkodaros skyrius
Tel. +370 601 17080
El. p. [email protected]
DAO narių vertinimas
Straipsnio publikavimą patvirtino 5 iš 5 priskirtų DAO narių
Straipsnis yra aiškus ir skaitomas, pateikia įdomią informaciją apie kultūros paveldo atradimą, kuris yra aktualus tiek akademinei bendruomenei, tiek plačiajai visuomenei.
Straipsnis pateikia tikslią informaciją apie Šv. Jonų bažnyčios skliautų tapybos atradimą, remiasi specialistų nuomonėmis ir išvados, todėl atitinka žurnalistikos etikos standartus.
Straipsnis yra labai aktualus, nes pristato svarbų kultūros paveldo atradimą, kuris gali turėti didelę reikšmę Lietuvos meninei ir istorinei savimonei. Be to, artėjantis Vilniaus universiteto jubiliejus suteikia papildomą kontekstą ir svarbą šiam atradimui.
Straipsnis pateikia svarbią informaciją apie kultūros paveldo atradimą, kuris turi didelę istorinę ir meninę vertę Lietuvai. Jis skatina visuomenės susidomėjimą kultūros paveldu ir prisideda prie žinių apie Vilniaus barokinę tapybą plėtros.
Straipsnis yra emociškai subalansuotas ir informatyvus, neskatina nepagrįsto nerimo ir pateikia svarbią kultūrinę informaciją apie Šv. Jonų bažnyčios tapybą.
