Iš padorių globėjų savadautojams į rankas – tokia valstybės metodika
1998-aisiais dešimtmetė Nataša Kampuš keliavo į mokyklą. Prie jos privažiavo mikroautobusas, iš jo iššokęs vyriškis pagrobė mergaitę ir įkalino savo namuose, šešių kvadratinių metrų ploto kambaryje[1]. Nors po aštuonerių metų, 2006-aisiais, pastarajai pavyko pabėgti, o istorija sukrėtė visą pasaulį, psichinio, fizinio bei lytinio išnaudojimo patirties negali atkartoti net ir juosta „3096 Dienos“. Tai liudija ir pati N.Kampuš, apie kurios likimą pasaulis sužinojo dar 2006-aisiais.
„Atpažinau save (tame filme), nors realybė buvo daug blogesnė“, – Vokietijos dienraščiui „Bild“ sakė moteris, kuriai dabar – 35-eri.
Tokiomis „tendencijomis“, deja, garsėja ir tėvynė Lietuva.
Pedofilijos bylos, kurios dygsta it grybai po lietaus, atskleidžia vis daugiau paslaptyje laikomų faktų – taip akivaizdžiai, kad nebelieka jokių klausimų[2].
Galima sakyti, jog teisėsauga ir daugelis žiniasklaidos priemonių, taip pat nemaža dalis socialinių tarnybų, dangsto tiek nusikaltimų, faktų bei kompromituojančios medžiagos, kad istorija baigiasi tuo, jog vaikai grąžinami juos išnaudojusiems tėvams arba kitiems skriaudėjams, išplėšiant pastaruosius iš padorių rankų. Stebėtis nederėtų, kadangi kurstant akių dūmimo scenarijų svarbiausia atsikratyti „nepalankiaisiais“ – bet kokia kaina.
Drąsiaus Kedžio mirtis ir į vergiją patekusios mergaitės istorija rodo, jog kaltininkas gali būti ir pats artimiausias žmogus žemėje. Ar nūdienoje įmanoma nusiristi dar toliau? Jeigu suvoktume, kokio lygio psichopatai ir žudikai dirba medijose bei teisėsaugoje, akys atsidurtų „subinėje“. Deja, dauguma renkasi gyventi iliuzijoje, kadangi vaizdas pro langą rodosi pernelyg žiaurus.
Tai liudija ir kai kurios lietuviškos pokalbių laidos – tiek nūdienos, tiek tėvų laikų – anuometinės.
Tarkime, interviu su Neringa Venckiene kitados buvo pasitelkta manipuliacija: populiarios laidos vedėja buvo specialiai apmokyta „apšikti“ pašnekovui galvą – padaryti taip, jog pastarojo parodymai skambėtų juokingai.
Dar didesnių įtarimų kelia vaizdo įrašų slėpimo reiškinys – tam, kad išsaugoti sveiką tam tikrų organų bei instancijų kailį, užuot išgelbėjus nukentėjusįjį. Konkrečiau, turime kuo „didžiuotis“: kol paliegusi mažamečio širdis verkė iš baimės, Saulius Skvernelis lipdamas per negyvas galvas turėjo galimybę užsikeberioti statuse.
„Bestuburių“ tauta, pasirodo, dar geba kovoti
Lietuvoje tikrai yra aktyvių, mąstančių žmonių. Iš tiesų gėda tam, kuris ignoruoja tiesą, o garbės vertas tas asmuo, kuris nepasiduoda provokacijoms. Kai baisus ir labiausiai dangstomas nusikaltimas įvardijamas kaip „situacija, kurią neva turima kuo greičiau užbaigti“, aišku viena: viskas daroma „belekaip“.
Sakytumėte: „Nejaugi nėra neiškrypusių žmonių aukštumoje, kurie sutvarkytų sąžinei prieštaraujantį mėšlą?“ Galbūt ir vieni, ir kiti būsite teisūs, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, deja, viskas turi „apsimokėti“[3].
Pasitelkiant smegenų plovimo technologijas, kaip žinia, buvo sugriauta ir Garliavos pedofilijos byla. Ar ši mergaitė po to, ką ji patyrė, dar gali būti sveika ir laiminga, jau kitas klausimas. Svarbiausia tai, kad tas, kuris iškart po to padarė žaibo greičio karjerą, vis dar valdo šalį.
Deja, „žiniasklaidos“ tikroji (ne sintetinė, parodomoji) Lietuvą sukrėtusių istorijų pusė dažnai nedomina. Taip vyksta todėl, jog dalis žurnalistų, nors ir žinodami tikruosius kraupių istorijų atgarsius, bijo[4].
Prieš kurį laiką minėtas pedofilijos siaubo takelis, kaip ir daugybė kitų vaikų išnaudojimo atvejų, būtų laikomi skandalu, tačiau niekas neišdrįso prabilti. Prikelti tiesą naujam gyvenimui niekuomet nėra vėlu – nes priverstinio dingimo nusikaltimui senaties terminai negalioja.
Teismas įvykdė neteisėtą teisingumą – byla baigta
Rodos, mums, lietuviams, trūksta vieningumo – išeiti iš „tos“ komforto zonos ir išsivalyti nuo mėšlo. Kaip ir kiekvieną pavasarį akcijos „Darom“ metu, visi draugiškai – maži ir dideli – turėtume imtis atitinkamų veiksmų, jog būtų gera gyventi – kad visiems parazituojantiems bumerangas atsisuktų su dviguba jėga.
Tie, kurie teigė, kad „kaldrytė greičiausiai buvo suvilgyta garsiuoju „novičiok“ nuodu“, ir dėl to mergaitė matė aštuonias rankas, galėjo būti teisūs.
Kraujas gyslose stinga, tačiau kai 2012 metų gegužės 17-osios rytą incidentą Garliavoje pasitiko nustėrusi ir už žagintos mergaitės gyvybę aktyviai kovojanti minia, policininkai skaldė „bajerius“ ir juokėsi visiems į veidą, siekdami suformuoti liaudies nuotaiką: kameros turėjo perteikti lengvumą, lyg nieko ypatingo tuo metu nebūtų vykę. Dėl tokios valdžios daugiau nei milijonas lietuvių emigravo iš Lietuvos; dėl „besarmačių“ politikos karas prieš neteisybę tampa išsivalymu – nes banditų valdžia yra pasaulio pabaiga, kai „zombiadėžių“ cenzūra eina išvien su demokratine valstybe[5].
Pasakymas „eini dabar arba už minutės“ (kai nėra jokio pasirinkimo) yra populiarus prieš nusikaltėlius vartojamo psichologinio smurto reiškinys. Panašiai kaip, pavyzdžiui, „arba eini gražiai iki automobilio, arba išnešame“ (šiaip ar taip „supakuos“). Su šešerių metų mergaite taip kalbėti, ypač, kai ji nieko nepadarė – tiesiog smegenys „neišneša“. Įsidėmėkite: kaip danguj, taip ir ant žemės, tačiau kapai, reikalui esant, irgi gali prabilti.
