Tikėjimas sąmokslo teorijomis siejamas su nepasitikėjimu institucijomis
Nuo vakcinos įsisavinimo iki smurtinio ekstremizmo – sąmokslu grįsti įsitikinimai yra susiję su nepasitikėjimu pagrindinėmis institucijomis ar įtakingais veikėjais[1]. Galiausiai tiriant priežastinį šio vyksmo ryšį, kai kurie per pastarąjį dešimtmetį atlikti tyrimai rodo, kaipgi tokie įsitikinimai gali būti susiję su grėsmės jausmu ar net patyčiomis darbo vietoje.
Įdomu tai, kad psichologai sąmokslo teorijas apibrėžia kaip svarbių įvykių paaiškinimus, susijusius su slaptais ir piktavališkais grupių kėslais, kai galingi veikėjai siekia kam nors pakenkti, kol tuo tarpu sekėjai rodo pirštu į grupes, kurias laiko galingomis – nuo mokslininkų ir gydytojų iki mažumų, tokių kaip žydai, ir kaltina jas dėl įvykių ar tam tikrų visuomenės pokyčių.
Tarkim, Votergeito skandalas apėmė patekimą į JAV demokratų nacionalinio komiteto būstinę, į kurią įsilaužė su prezidento Richardo Nixono perrinkimo kampanija susiję nusikaltėliai, – pastarieji buvo sugauti pasiklausius telefoninių pokalbių[2]. R. Nixonas, be abejo, bandė nuslėpti nusikaltimus, tačiau žurnalistai atskleidė jo vaidmenį sąmoksle, pasikliaudami tam tikrais įrodymais.
Įdomiausia tai, kad sąmokslininkai tvirtina, jog jų teorijos bene visuomet yra teisingos (arba įtikinamos), iš esmės net ir tada, kai tam nėra įrodymų, kuriuos būtų galima patikrinti. Paradoksas – milijonai britų (ir ne tik) tiki bent viena iš jų – ir tai, galima sakyti, yra pasaulinis reiškinys, kai stokojama sąmoningumo bei pasiduodama aklam „vedimui“ ir emocijoms.
Pilstymas iš tuščio į kiaurą gena į prarają
Kai kurie prieš dešimtmetį atlikti tyrimai parodė, kaip nepatologiniai veiksniai, tokie kaip netikrumas (neužtikrintumas), yra susiję su tuo, kodėl žmonės kliaunasi konkrečiomis teorijomis.
Pavyzdžiui, 2017 m. psichologė Karen Douglas ir jos kolegos tvirtino, kad vienas iš sąmokslo teorijų patrauklumų – yra jų pažadas patenkinti psichologinius poreikius[3]. Ir tai apima tikrumo, kontrolės ir prasmės troškimus, tokiu būdu neva išlaikant teigiamą savo ir grupių, su kuriomis susitapatiname, įvaizdį, galiausiai neretai užaštrinant patologinį nerimo bei grėsmės jausmą.
Šie jausmai, be kita ko, dar labiau suaktyvėja krizės metu, tarkim, COVID-19 pandemijos laikotarpiu, – akivaizdu, jog taip buvo siekiama suprasti visuomenės tendencijas.
Visgi sąmokslo teorijos, kaip žinia, nepatenkina psichologinių poreikių, dėl kurių mes jų siekiame. Detaliau kalbant, šie įsitikinimai nesumažina nerimo ar netikrumo. Atvirkščiai, kai kurie įrodymai liudija, jog pasauliečių egzistencinės grėsmės jausmas bei nerimas didėja, pastariesiems įsitraukus į argumentų ir sveiko proto stokojančias šnekas.
Mažiau suprantamas veiksmas – kolektyvinė diskriminacija
Siekiama išsiaiškinti, kodėl sąmokslo teorijas priima nemaža grupė žmonių. Kita vertus, pirminė išvada tokia: nepasitikėjimas institucijomis ar visuomene.
Tarkim, 2002 m. atlikta analizė parodė, jog afroamerikiečių diskriminacija buvo susijusi su sustiprėjusiu įsitikinimu, kad ŽIV užsikrėtę žmonės tai padarė sąmoningai; jog ŽIV yra sukurtas žmogaus, – ši idėja, beje, sklando ir šiandien.
Tokie tyrimai bei jų išvados, akivaizdu, pabrėžia ryšį tarp klaidingų įsitikinimų ir nepasitikėjimo galingais veikėjais, randamais mažumų bendruomenėse.
Aplinkybės lemia tai, kuo tikime
Sąmokslo teorijas vienija vienas esminis dalykas: bendruomeninis jausmas, kad žmonės neva yra smarkiai nukentėję.
Vienas iš tokio atvejo pavyzdžių – graikai, kurie manė, kad jų šalis istoriškai nukentėjo labiau nei kitos tautos. (Panašūs rezultatai gauti ir iš prancūzų bei lenkų.)
Tiesa, didelis dėmesys skiriamas ir patyčioms darbo vietoje.
Skirtingai nuo kolektyvinės diskriminacijos, patyčios yra asmeninės, o tarp patyčių iniciatoriaus ir aukos boluoja galios disbalansas. Taigi, kadangi patyčių aukos nuolatos praneša apie padidėjusį nerimo ir paranojos jausmą, atrodo, kad tokie išgyvenimai dar labiau padidina riziką patikėti sąmokslo teorijomis.
Kitais žodžiais tariant, kuo daugiau neigiamų emocijų patiriama, tuo stipresnis polinkis kažkuo paranojiškai tikėti (dažnai be pagrindo).
Kova su konspiraciniais įsitikinimais gali trukti visą gyvenimą
Rūko užtemdyti įsitikinimai, kaip jau supratote, gali formuotis reaguojant į nepalankias aplinkybes.
Pavyzdžiui, kai priešiška aplinka skatina ieškoti prasmės ir atjautos, mums gali atrodyti patrauklus sąmokslo paaiškinimas. Kita vertus, suteikus žmonėms didesnį galios jausmą, sumažėja įsitikinimų sąmokslu intensyvumas.
Šiaip ar taip, daugeliui žinoma, jog žmonių skatinimas mąstyti analitiškai motyvuoja sąmoningai apdoroti informaciją, taip pat padeda pažaboti konspiracinių įsitikinimų atsiradimą. Būtent todėl labai svarbu ugdyti šiuos įgūdžius ne tik paauglių, bet ir suaugusiųjų tarpe.
Kitaip sakant, naudinga mąstyti už „dėžutės ribų“, tačiau klaidinga būti tam tikroje pozicijoje vien tam, kad patenkinti kažkieno lūkesčius ar atspindėti šios akimirkos nuotaikas (nusiteikimą).
Be abejo, mes nežinome, kokie konkrečiai įrankiai veiks mūsų gyvenime, bet pasauliečių „kuravimas“, kuris, kaip įrodyta, padeda žmonėms jaustis saugiau, gali būti perspektyvi vieta pradėti mąstyti plačiau.
