Paslaptingasis Labanoras: kodėl šią vietą atranda vis daugiau lietuvių?

Suprasti akimirksniu

• Giria, kurią atrado didelė dalis lietuvių
• Turizmo nauda vietos bendruomenėms
• Gamtos kantrybė nėra beribė
• Ar įmanoma suderinti turizmą ir gamtos apsaugą?
• Dūdmaišio skambesys Labanore
• Kiek kainuoja praleisti parą Labanore?
• DAO narių vertinimas
• Ką apie tai manai tu?

Giria, kurią atrado didelė dalis lietuvių

Kai vasaros savaitgaliais automobilių eilės nusidriekia prie populiariausių Labanoro regioninio parko ežerų, baidarės viena po kitos leidžiasi Lakajos upe, o socialiniuose tinkluose kasdien pasirodo dešimtys nuotraukų iš apžvalgos bokštų ir pažintinių takų, tampa akivaizdu – Labanoro giria išgyvena neregėtą populiarumo bangą.

Tai vieta, kurią vis dažniau renkasi ne tik gamtos mylėtojai, bet ir tie, kurie ieško trumpų savaitgalio pabėgimų nuo miesto šurmulio. Tačiau augantis lankytojų skaičius kelia klausimą, į kurį vienareikšmio atsakymo nėra: ar turizmo bumas tampa nauja galimybe regionui, ar vis dėlto didžiausia grėsme vienam unikaliausių Lietuvos gamtos kampelių?

Labanoro giria – antras pagal dydį vientisas miškų masyvas Lietuvoje, užimantis apie 73 tūkst. hektarų. Didžiąją jo dalį saugo Labanoro regioninis parkas, kurio teritorija siekia daugiau kaip 55 tūkst. hektarų. Čia telkšo apie 285 ežerai, driekiasi pelkės, auga šimtamečiai pušynai, o teritorijoje aptinkama dešimtys saugomų augalų ir gyvūnų rūšių.

Tačiau kartu parkas atlieka ir kitą funkciją – sudaro sąlygas žmonėms pažinti gamtą bei joje ilsėtis.

Vidaus turizmas Lietuvoje itin išaugo po COVID-19 pandemijos, kai vis daugiau žmonių atrado keliones po šalį. Viena ryškiausių tokių krypčių tapo Labanoro kraštas, kurį lankytojai renkasi dėl ežerų, pažintinių takų, baidarių maršrutų ir galimybės pabėgti nuo miestų šurmulio.

Ne mažesnį vaidmenį suvaidino ir socialiniai tinklai. Įspūdingi vaizdai iš Ščiūrio rago, Lakajų ežerų ar Mindūnų apžvalgos bokšto paskatino tūkstančius žmonių patiems aplankyti šias vietas. Nuotraukos ir trumpi vaizdo įrašai tapo savotiška reklama, kuri plinta daug greičiau nei tradicinės turizmo kampanijos.

Turizmo nauda vietos bendruomenėms

Augantis turistų srautas neabejotinai suteikė naujų galimybių vietos bendruomenėms. Kaimuose, kuriuose gyventojų skaičius ilgus metus mažėjo, atsirado daugiau veiklos. Vietiniai gyventojai steigia kaimo turizmo sodybas, nuomoja baidares, dviračius, organizuoja edukacines programas, siūlo vietinius maisto produktus ar amatininkų dirbinius. Turizmas tapo papildomu pajamų šaltiniu, leidžiančiu žmonėms likti gyventi regione ir kurti verslą ten, kur anksčiau ekonominių galimybių buvo nedaug.

Naudos gauna ir pats regionas. Didesnis žmonių susidomėjimas gamta dažnai reiškia didesnį supratimą apie jos vertę. Žmogus, kuris bent kartą savo akimis pamatė sengirės didybę, išgirdo gervių balsus pelkėje ar stebėjo saulėlydį virš ežero, dažniausiai pradeda kitaip vertinti saugomų teritorijų svarbą.

Turizmas taip pat prisideda prie kultūros paveldo išsaugojimo. Lankytojai domisi senosiomis kaimų tradicijomis, medine architektūra, vietos istorija, todėl atsiranda daugiau paskatų šį paveldą puoselėti.

Labanoro regioniniame parke aptinkamos tokios retos rūšys kaip juodasis gandras, erelis žuvininkas, lūšis, vilkas, kurtinys ir tetervinas. Dalis jų yra itin jautrios žmogaus trikdymui, todėl kai kuriose teritorijose lankymasis ribojamas ypač paukščių perėjimo metu.

Gamtos kantrybė nėra beribė

Vis dėlto kiekviena medalio pusė turi ir kitą pusę. Giria gali atrodyti beribė, tačiau iš tiesų jos ekosistema yra itin trapi. Ten, kur kasdien praeina šimtai žmonių, išmindoma miško paklotė, nyksta augalija, formuojasi nelegalūs takai.

Triukšmas trikdo laukinių gyvūnų elgesį, ypač pavasarį ir vasaros pradžioje, kai peri paukščiai. Kai kurios rūšys, tokios kaip juodasis gandras ar erelis žuvininkas, itin jautriai reaguoja į žmogaus artumą ir gali palikti savo lizdus.

Neretai manoma, kad didžiausia turistų problema – paliktos šiukšlės. Tačiau iš tiesų daug didesnę žalą sukelia važinėjimas transporto priemonėmis neleistinose vietose, stovyklavimas jautriose buveinėse, nelegalūs laužai, triukšmingos pramogos vandens telkiniuose ar bandymai pasiekti atokesnes vietas mindant samanas ir pelkes. Tokie pažeidimai gali išlikti matomi dešimtmečius, o gamtai prireikia labai daug laiko atsikurti.

Ar įmanoma suderinti turizmą ir gamtos apsaugą?

Tai nereiškia, kad vienintelis sprendimas – riboti lankymąsi. Daugelio Europos saugomų teritorijų patirtis rodo, kad svarbiausia yra ne uždrausti žmonėms lankytis, o tinkamai valdyti lankytojų srautus. Gerai suplanuoti pažintiniai takai, aiškiai pažymėti maršrutai, automobilių stovėjimo aikštelės, informaciniai stendai ir edukacinės programos padeda sumažinti neigiamą poveikį gamtai.

Ne mažiau svarbus ir pačių lankytojų sąmoningumas. Jei žmonės laikosi nustatytų taisyklių, juda tik pažymėtais takais, nesudarko buveinių ir išsiveža savo atliekas, gamta gali išlikti gyvybinga net ir sulaukdama nemažo lankytojų skaičiaus.

Galbūt didžiausia grėsmė Labanoro giriai yra ne pats turizmas, o požiūris į gamtą. Vis dar pasitaiko manančių, kad miškas yra vieta, kurioje žmogus gali elgtis kaip panorėjęs. Tačiau saugoma teritorija nėra pramogų parkas. Ji pirmiausia skirta išsaugoti gamtos vertybes, o tik po to suteikti galimybę žmonėms jas pažinti. Kuo daugiau lankytojų tai supras, tuo didesnė tikimybė, kad Labanoras išliks toks, koks yra šiandien.

Dūdmaišio skambesys Labanore

Tačiau Labanoro girioje galima ne tik įkvėpti autentiškos Lietuvos gamtos didybės, bet ir išgirsti sielą raminančių, autentiškų garsų. Jais lankytojus jau ne vienerius metus pasitinka Labanoro regioninio parko vyriausiasis specialistas Žydrius Mukulys, puoselėjantis unikalią Labanoro dūdos tradiciją. Siekdamas išsaugoti šio krašto kultūrinį paveldą, jis išmoko groti senoviniu dūdmaišiu, kuris kadaise skambėjo garsiuosiuose Labanoro atlaiduose, vadintuose Labanorine.

Pats Ž. Mukulys ne kartą yra pabrėžęs, kad Labanoro dūda – kur kas daugiau nei muzikos instrumentas. Ji simbolizuoja šio krašto istoriją ir bendrą kultūrinį paveldą, siekiantį laikus, kai dabartinės Rytų Lietuvos ir Baltarusijos teritorijos priklausė istorinei Nalšios žemei.

Labanoro dūda Lietuvoje minima dar XVI amžiaus rašytiniuose šaltiniuose. Šiuo instrumentu kadaise grojo piemenys, keliaujantys muzikantai ir elgetos, o XX amžiuje tradicija buvo beveik išnykusi. Šiandien ji po truputį atgaivinama, o Labanoras laikomas viena svarbiausių vietų, kur šį archajišką instrumentą dar galima išgirsti gyvai.

Kiek kainuoja praleisti parą Labanore?

Visgi, nepaisant to, kad Labanoras gerokai nutolęs nuo Lietuvos didmiesčių, norintieji su giria susipažinti giliau ir praleisti čia ne vieną dieną, turės paploninti ir savo piniginę. Vasaros sezono metu, ypač savaitgaliais, už dvivietį kambarį dažniausiai tenka mokėti apie 80–100 eurų, o poilsis privačiose vilose ar apartamentuose prie ežero gali kainuoti 300–400 eurų už naktį.

Norintieji sočiai ir skaniai papietauti, čia ras ir vietų, kur tą galės padaryti. Štai restorane „Labanoras“ didelis dėmesys skiriamas vietiniams produktams ir Aukštaitijos kulinariniam paveldui – meniu gausu patiekalų iš miško gėrybių, ežerų žuvies, žvėrienos, putpelių, naminio medaus bei sezoninių daržovių iš nuosavo ūkio.

Sriubų kainos čia svyruoja nuo 5 iki 10 eurų, pagrindiniai patiekalai dažniausiai kainuoja 20–22 eurus, o jautienos kepsnys atsieina 32 eurus. Desertų kainos siekia 8–11 eurų, o puodelis kavos ar arbatos kainuoja apie 3–4 eurus.

Jei du žmonės pasirinktų po vieną pagrindinį patiekalą, po gėrimą ir pasidalytų desertu, pietūs vidutiniškai kainuotų apie 55–60 eurų. Norintiems sočiau pavalgyti ir papildomai užsisakyti po sriubą, galutinė sąskaita siektų maždaug 70–80 eurų. Tuo metu kuklesni pietūs, renkantis paprastesnius patiekalus, tokius kaip bulviniai ar grikių blynai, koldūnai bei gėrimai, dviem žmonėms atsieitų apie 35–45 eurus.

Straipsnis parengtas po pažintinės išvykos į Anykščių ir Labanoro regioninius parkus, kurią organizavo Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija, įgyvendinanti darnaus turizmo iniciatyvas Lietuvos ir Latvijos pasienio regione. Redakciniai sprendimai buvo priimami savarankiškai.