Bideno nutylėjimas apie karinės pagalbos Izraeliui sustabdymą – katastrofos Gazoje pagrindas
Visuotinės problemos – nuo Gazos ruožo ir Ukrainos iki maisto nepritekliaus, o galbūt ir staiga reikšmę praradusios pandemijos – yra susijusios. Tačiau nei echoskopai, nei pernelyg išpūstas problemų burbulas pastarųjų neišspręs. Į madą vėl grįžta klausimas apie tai, kaip šalys valdo savo saugumą bei gynybą nuo tarptautinių grėsmių – kitaip tariant, kaip dorojasi su karu ir taika. Tuo galėjome įsitikinti po Rusijos invazijos į Ukrainą, karo Gazos ruože, perversmų bei pilietinių karų daugelyje Afrikos šalių ir karinės eskalacijos grėsmės Rytų Azijoje – Taivane, Pietų Kinijos jūroje ar Korėjos pusiasalyje[1].
Niekas neabejoja, jog užsienio politika yra kur kas daugiau nei diplomatija, žvalgyba, strateginės sąjungos ar ginklų atsargos. Ji taipogi turėtų apimti klimato krizę, aprūpinimą maistu bei dirbtinį intelektą – todėl dar reikia nueiti ilgą kelią. Ir nors nemažai dėmesio skiriama klimato krizei, energetikai, migracijai, daugiašališkumui ir pasaulinėms tiekimo grandinėms, yra vienas „bet“: diskusijos tebevyksta atskiruose burbuluose.
Pavyzdžiui, labai niūriai kalbama apie Rusijos invaziją į Ukrainą, kurią aptemdė Rusijos opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno mirtis, Ukrainos Avdijivkos miesto netektis Rusijos pajėgoms, JAV Kongreso vilkinamas karinės pagalbos Ukrainai teikimas ir horizonte tvyranti Donaldo Trumpo šmėkla. Be to, tebevyksta ir slegianti diskusija apie Artimuosius Rytus: Izraelio vyriausybė nerodo jokių santūrumo ženklų, Kataro, Egipto bei Saudo Arabijos režimai neturi ką pasiūlyti, o Joe Bideno administracija, nors žodžiais ir išreiškė nepritarimą Izraelio antpuoliui Rafaho rajone, nenori panaudoti turimų svertų Izraeliui sustabdyti.
Rezultate turime tai, kad karinės pagalbos Ukrainai sustabdymas dėl JAV Kongreso vilkinimo suteikia Rusijai karinį pranašumą, o Artimuosiuose Rytuose J. Bideno nenoras užsiminti apie karinės pagalbos Izraeliui sustabdymą yra humanitarinės katastrofos Gazoje pagrindas[2].
Rusijoje draudžiama vartoti žodžius „karas“, „taika“
Ukrainos klausimas šiandien kelia vis mažiau užuojautos, turint omenyje ne tik siaubingą Vakarų dvigubų standartų taikymą, bet ir bendrininkavimą Izraelio kare Gazos ruože. Ir šie įvykiai susiję labiau, nei galite įsivaizduoti – pradedant pasauline maisto bei energijos krize, sukelta Rusijos puolimo Ukrainoje, baigiant Pietų Afrikos Respublikos iškelta genocido byla prieš Izraelį Tarptautiniame teisingumo teisme bei husių vykdomu pasaulinių prekybos kelių trikdymu užpuolant per Raudonąją jūrą plaukiojančius laivus.
Kadangi pasaulis susiskaldęs, o erdvė tikrajam dialogui, bendradarbiavimui ir supratimui kasdien vis mažėja, tai apsunkina svarbiausių mūsų amžiaus tarptautinių iššūkių sprendimų paiešką. Vietiniai neklysta: Rusija iš tiesų tapo didžiausiu nusikaltėliu, ir dabar ši šalis – vien tik svajonės ir balsai – tie, kurie yra užgožiami televizijos, nes už viską labiau bijoma tylos.
Vietinei televizijai, be kita ko, tapo įprasta transliuoti Rusijos kariuomenės pergales Ukrainoje, o taip pat tai, kaip Ukrainos kariuomenė apšaudo savo miestus, ir apie Vakarus, kur gyvenimas vis blogėja. Kita vertus, „WhatsApp“ programėlėje, kuria naudojasi didžioji dauguma gyventojų, „nevyksta“ joks karas: žmonės vieni kitiems siunčia nuorodas į senas sovietines dainas, dalijasi horoskopais ar interjero dizaino patarimais – skamba neblogai, tačiau tam yra viena priežastis.
Taip yra todėl, jog įstatymai draudžia skleisti bet kokią informaciją, prieštaraujančią oficialiai linijai (už tai gresia iki 15 metų kalėjimo), ir reikšti neigiamus jausmus apie karą (už pirmą nusižengimą – bauda, paskui – kalėjimas)[3][4]. Draudžiami konkretūs žodžiai: „karas“ (reikėtų sakyti „specialioji karinė operacija“), „okupacija“, „agresija“, „taika“. Taisyklės savo ruožtu ne tik įkalina bejėgystės katile, bet ir skaldo artimiausius ryšius. Labiau nei pasekmių Rusijos piliečiai vis tik baiminasi išgirsti kažką, dėl ko tolesnis kontaktas taps absoliučiai neįmanomas.
Rusijos valdžia nuolat ieško vidinių priešų – tų, kuriuos galima kaltinti rodant per televiziją
Daugelis rusų buvo priversti kreiptis į savanorystę, todėl šiuo metu dirba hospisams, labdaros organizacijoms ir ligoninėms. Tiems, kurie nori, dar yra galimybė nuvykti į vieną iš vienuolynų bei pinti maskuojamuosius tinklus – tam, kad akimirkai užsimiršti ir neprarasti sveiko proto. Žmonės iš tikrųjų tiki, jog nuo mirties juos paslėps tinklai, surišti rūpestingais pirštais, nepaisant to, jog visa tai, galima sakyti, liudija nebylų sutikimą dalyvauti kare…
Dabartinė Lietuvos karta šio ekstremumo nepažįsta, tačiau Rusijos gatvėse taip pat vyrauja tam tikra struktūra.
Pavyzdžiui, neseniai paskelbti pirmieji nuosprendžiai: 1000 rublių bauda; penkios dienos administracinio arešto už vaivorykštės spalvų auskarų nešiojimą. Didžiausia bausmė – 15 metų kalėjimo[5]. Išgirdote teisingai: valdžia nuolat ieško vidinių priešų – tų, kuriuos galima kaltinti rodant per televiziją. Situaciją ypač sunku paaiškinti mažamečiams, nežinantiems, kas yra fašizmas, represijos, kalėjimai ar vaikų namai.
Tačiau nepaisant to, kad per televizorių vis sako „pergalė, mums reikia pergalės“, net jeigu Rusija užkariaus Ukrainą, viskas, ką ji gaus, tai sugriauta šalis ir žmonės, kurie jų nekenčia; ukrainiečiai jau moka nekęsti – ačiū rusams, kurie tapo jų mokytojais.
Pareiškus apie mįslingą A. Navalno mirtį ir šalyje esantiems žmonėms nešant gėles prie paminklų politiniams kaliniams, policija ir prižiūrėtojai tuojau pat jas pašalino, o žmones perkėlė toliau, kartais netgi juos sulaikydami – už nieką – tą nieką, kurio dėka per pirmąsias 24 valandas buvo suimti keturi šimtai gedėtojų, vien Sankt Peterburge – 46, o kai kurie jų įkalinami. Gėlės, kaip pasirodo, tik sniegui apkloti. Kaip ir gerų žmonių sielos – tik kaulams apgyvendinti.
