<h2>Mes norime būti kontroliuojami ir jaustis „artimi“ su panašiais į mus</h2>
<p>Akivaizdu, kad dauguma žmonių laiko save aukštesnio nei vidutinio intelekto, o tai siejama su polinkiu pervertinti savo pažintinius gebėjimus. Šis savimonės trūkumas, taip pat „aido“ poveikis, kaip žinia, gali turėti įtakos viskam, kas dedasi aplinkui, o ypatingai žmonių reakcijai (kartais ir nelabai adekvačiai).</p>
<p>Kai tik susiformuoja tikėjimas konkrečiu aspektu, žmonės, be abejo, nori jį žūtbūt apginti. Tikėtina, kad jie suvirškins turinį, kuris palaiko tą įsitikinimą, siekdami diskredituoti informaciją. Toliau kartu su pasaulėžiūra, orientuota į nepasitikėjimą kitais, galite pamatyti, kaip kažkas gali atsidurti aklinoje triušio uoloje. Kita vertus, įdomu, ar yra tam tikros žmonių grupės, kurios labiau tiki „mokslu“ grįstomis teorijomis? O gal mes visi rizikuojame tapti atkakliais piktinančių hipotezių šalininkais?</p>
<p>Ir iš tiesų, pasauliečiai neretai kalba apie atskirtį (atskirties jausmą), pavyzdžiui, tuomet, kai neturi darbo, būna vieniši ar nori išreikšti savo nuomonę, nesutampančią su daugumos. Be kita ko, kartais mes sakome, jog pastarieji laikosi pernelyg kategoriško požiūrio į pasaulį, kuriame neva egzistuoja tik gėris ir blogis, nors viskas yra kur kas sudėtingiau.</p>
<blockquote>
<p>Kalbant apie buvimą mažumos („prieštaraujančiųjų“) pozicijoje, žmones tarsi magnetas traukia poreikis žinoti tiesą ir būti tikriems, kas yra gerai. Kiti poreikiai yra egzistenciniai, tokie kaip, tarkim, saugumas bei bent šiokia tokia įvykių kontroliavimo galimybė, susijusi su troškimu išlaikyti savigarbą ir teigiamai vertinti grupes, kurioms priklausome.</p>
</blockquote>
<p>Dėl šios priežasties iš esmės niekas nėra visiškai apsaugotas nuo teorijų bei sprendimų, nebūtinai atliepiančių garsiai pasisakančiųjų sąžinę, o ypač palankaus sprendimo laukiančiųjų poreikius, šiuo metu pranašaujančius katastrofiškus rezultatus, rodančius sisteminę švietimo sistemos krizę ir ne tik.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/ana-flavia-kr5vqr3-l9w-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Politinės bei žmogiškos išminties čia nė su žiburiu nerasi</h2>
<p>Miglotas vienybės horizontas, tikėjimo valdžia nustekenimas ir tyčinis „sanguliavimas“ tarpusavio susipriešinimo atžvilgiu puikiai atspindi pasitikėjimo valdininkais rodiklius, kurie menksta beprotišku greičiu, tuo pat metu užgoždami svarbiausią Lietuvos gynimo klausimą.</p>
<p>Kita vertus, kaip ir Jurbarko bylos atveju, greičiausiai staigios amnezijos sindromas gali imti ir vėl nejučia pasitarnauti, – delikačia apatija išvagotas šalies veidas nūdienoje, deja, yra neišvengiamas.</p>
<p>Taip, Lietuva – išties įspūdingas kraštas, ir ne tik dėl skaidrių ežerų bei plačiakraščių pilkapių, bet ir dėl vienu metu joje vykstančių įvairių ir rodosi tarpusavyje absoliučiai nesuderinamų bei sveiku protu nesuvokiamų dalykų.</p>
<p>Mėginant aptarti šalies žmonių mąstymo bei elgsenos ypatumus, aiškiai matomas daugumos jų veržimasis į tropinius „užribius“, ir visai nesvarbu, ar rankoje identitetą atspindinti ir savimeilę pamaloninti gebanti (o, galbūt, priešingai) Trispalvė, ar pasipūtėliška bei įdegį ką tik įgavusi egoisto išraiška – į atokiausius Žemėje kraštus vykstama tam, kad nusifotografuoti ir įdėti nuotrauką į socialinius tinklus, demonstruojant apgailėtinos formos patriotizmą, kuris ketina „pasibaigti“ sulig iškraustytu lagaminu.</p>
<blockquote>
<p>Nereikia pamiršti ir to, jog valdžia save vis dažniau sutapatina su valstybe[1]. Taip valstybę suvokia ir nemaža dalis Lietuvos žmonių, kuriems pastaroji prilygsta besikartojančių ritualų rinkiniui, kol pati šalies esmė yra tam tikroje teritorijoje politiškai organizuota žmonių bendruomenė, dabar gi lemianti kontrolės atėmimą iš tautiečių, nebegalinčių prognozuoti dabarties ir paniškai bijančių rytojaus.</p>
</blockquote>
<p>Ir štai, meilė valstybei, akivaizdu, reiškia tik stačiakampio formos deklaraciją, kur kiekvienas kampas žymi privalomojo socialinio elgesio „normos“ dalis, neretai neturinčias nieko bendra su sąžininga pilietine pozicija bei nuolankiu rūpesčiu savo valstybės žmonėmis, pasireiškiančiu realiais darbais jų labui.</p>
<blockquote>
<p>Dėl šių priežasčių Lietuva, galima drąsiai sakyti, tapo kliedesiams pasiduodančia ir gana sparčiai degraduojančia šalimi; gūdžiu Europos užkampiu, kuriame nieko nevyksta (arba vyksta daug neadekvačių „procesijų“).</p>
</blockquote>
<p><img src="77_CDN_URL/images/brian-wertheim-ax6mfev6mpy-unsplash-2.jpg" alt="" /></p>
<h2>Mūsų kraštas įdomus tik kaip vienas iš galimų Rusijos taikinių</h2>
<p>Turbūt niekas nenorėtų atsikėlus iš ryto pasisveikinti su gaida, pavadinimu „patrankų mėsa“, tačiau neapdairių veiksmų ir tarakonais nusėtų minčių priešakyje, matyt, pastarąjį teks įtraukti į žodyną.</p>
<p>Kalbant apie Lietuvos politinę laikyseną, nesuabejotume, jog karo Ukrainoje ir sankcijų kontekste, norint išsišokti privalai būti tam tinkamai pasiruošęs. Kitaip tariant, visi keikia rusus, bet elgiasi kaip rusiškoje ruletėje.</p>
<p>Ir iš tiesų, daugumai besiriejančiųjų nerūpi Everesto viršukalnę siekianti infliacija, nuolatos didinami mokesčiai ir totalus valdžios trumparegiškumas. Galiausiai karo akivaizdoje išaiškėjo dar ir tai, kad civilinės saugos sistema yra nieko verta: pasieniečiai iš pradžių neturėjo nė automatų, jau nekalbant apie šovinių trūkumą, – bejėgystės akordus bei priešų paieškas esame įvaldę iš visų geriausiai.</p>
<blockquote>
<p>Negana to, valdininkai, įsikabinę transo būsenai į parankę, ima nepastebėti, jog apsimetėlių skaičiaus augimas yra tiesiogiai proporcingas valdžios nesėkmėms. Tačiau vis tik neieškoma problemos sprendimo būdų. Užuot tai darius, proto nutekėjimas perkeliamas į festivalius, šiuo atvejų Naisių, kuriame galėjome stebėti traumatizuojančios inteligencijos užribį, pakirtusį piliečių pasitikėjimą valstybe.</p>
</blockquote>
<h2>Kam gi dirba ši Vyriausybė?</h2>
<p>Taip, jei teisingumas nėra vien tik fikcija, kažkas turėtų užimti atsakomybę nešančiųjų kategoriją – greičiausiai tie, kurių rankose yra konkretūs sprendimai – bet darosi aišku, kad politinė bei teisinė sistemos yra glaudžiai susijusios, bemaž korumpuotos ir reikalaujančios „prasivalymo“, idant prieiti prie kolektyvinės išminties, kuri šiuo metu padėta į pavėsį.</p>
<p>Negalima vienareikšmiškai teigti, jog mes užauginome kartą, kuri gyvena „šiaip sau“: be jokio tautiškumo. Tačiau bendrystei svetimi terminai, tokie kaip, pavyzdžiui, „mano namai“, „mano daržas“ ir „mano egoistiška savimonė“ išties užsodina obelį svetimą bukumą dedikuojančiais interesais, prasilenkiančiais su išsvajotuoju tautiškumu.</p>
<p>Galų gale, nereikia pamiršti ir momento, kuomet Estijos premjerė aiškino, kad NATO Baltijos šalių neva negins, o tik ateis išlaisvinti, kai bus užimtos[2]. (Ko gero, mes esame „per maži“, jog būtume pastebėti; nereikšmingi subjektai, užimantys mažą tašką žemėlapyje.)</p>
<blockquote>
<p>Kita vertus, visa tai mums netrukdo šokti purviną „karą sustabdyti galima tik karu“ šokį, kuriam užnugario egzistavimo tikimybė yra lygi nuliui[3].</p>
</blockquote>
<p>Taigi, galima spėti, kam gi dirba ši vyriausybė, savo veiksmais provokuodama Rusiją agresijai, mat atgrasymas per nubaudimą vargiai suveiks piliečiams palankia linkme – greičiau atvirkščiai.</p>
