G-7 lyderiai populiarumu namuose džiaugtis negali
Pasirodo, pasaulį valdo tie, kurių žmonės nekenčia. Ir tai yra G-7 valstybių lyderiai, kurie praėjusį savaitgalį buvo susitikę Japonijoje, Hirošimoje. JAV, Kanados, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos bei pačios šeimininkės Japonijos prezidentai ar premjerai susitikime aptarė svarbiausius politinius, saugumo bei ekonominius klausimus.
Tai, kad ši įtakingųjų pasaulio valstybių vadovų kasmet rengia aukščiausiojo lygio susitikimus, nėra kažkas naujo. Tačiau šiais metais nustebinti gali tai, kokie nemėgstami ar net nekenčiami G-7 lyderiai tapo savo šalyse.
„Morning Consult“ surinktų apklausų duomenys parodė, kad tik 4 iš 22 tirtų didžiųjų šalių vadovų populiarumo reitingai viršijo 50 proc: Indijos Narendro Modi, Šveicarijos Alaino Berseto, Meksikos Andreso Manuelio Lepezo Obradoro ir Australijos Anthony Albaneso.
G-7 lyderių tarpe geriausiai vertinami yra Italijos premjerė Georgia Meloni su 49 proc. palankumo reitingu ir, galbūt kiek netikėtai, JAV prezidentas Joe Bidenas, su 42 proc. siekiančiu palankumo reitingu. Blogiausiai – Prancūzijos lyderis Emmanuelis Macronas, kurį palankiai vertina vos 25 proc. prancūzų[1].
Nors tam tikra kritika savo lyderiams dabartinio demokratinio nepasitenkinimo amžiuje nėra pernelyg stebinanti, tai, kad visi G-7 lyderiai savo tėvynėse yra vertinami labiau neigiamai nei teigiamai – neramina. Juk tai gali signalizuoti ir politinės valios, kompetencijos ir profesinių gebėjimų stoką.
„Rezultatas yra toks, kad galingiausių pasaulio demokratinių valstybių lyderiai, net ir turėdami silpną pagrindą namuose, turi bendrauti su vis sudėtingesniu pasauliu. Tai gali pakurstyti abejones tarp mūsų sąjungininkų ir per didelį pasitikėjimą savimi tarp mūsų priešininkų, o dėl to mes visi tapsime labiau pažeidžiami“, – teigia Brukingso instituto užsienio politikos programos direktorė Suzanne Maloney.
Dėl pasaulio galingųjų nepopuliarumo, dalis ekspertų jau praėjusį susitikimą Hirošimoje pavadino „vienišų širdžių klubų“. Manoma, kad Japonijoje susirinkę lyderiai aptarė ne tik tarptautinius klausimus, tačiau ir pasiguodė dėl savo šalių vidinių problemų ir savojo nepopuliarumo.
Kaip teigia Johnas J. Kirtonas, Toronto universiteto G-7 tyrimų grupės direktorius ir ilgametis šio bloko tyrinėtojas, populiarumo nuosmukio laikotarpiai paprastai būna yra pastebimi tuomet, kai lyderių gimtąsias šalis ištinka didelė recesija arba stagfliacija. Tuomet aukščiausiojo lygio susitikimas pasitarnauja kaip komitetas, kad esami lyderiai būtų perrinkti namuose.
Vis dėlto vidinės šalių ir jų lyderių problemos yra gana skirtingos. Nuo beveik nuolatinės politinės poliarizacijos ir įtampos JAV ar Jungtinėje Karalystėje, asmens įvaizdžio krizės Kanadoje bei Prancūzijoje, iki sunkiai suvokiamos ir įvertinamos politikos Vokietijoje.
JAV prezidento J. Bideno silpnybė yra ne tik amžius, tačiau ir asmenybė bei partija
JAV prezidentas J. Bidenas savo šalyje negali girtis populiarumu. Iš tiesų, dauguma amerikiečių iš esmės yra nepatenkinti visais Vašingtone dirbančiais žmonėmis.
Amerikiečiai labai neigiamai vertina prezidentą, taip pat ir abiejų partijų vadovybę, ir patį Kongresą apskritai. Vis dėlto, daugiausiai kritikos strėlių skrieja tik į J. Bideno daržą. Vos 27 proc. respondentų jį laiko įkvepiančiu pavyzdžiu tautai. Tik 31 proc. respondentų teigia, kad prezidentas pasižymi aštriu protu[2].
Iš tiesų, nuo pat J. Bideno atėjimo į valdžią šalyje netyla diskursas apie jo fizinius ir psichinius sugebėjimus eiti tokio lygio pareigas: juk JAV prezidentui jau 80 m., o jis neseniai paskelbė, kad sieks antros kadencijos ir perrinkimo.
J. Bidenas taip pat sulaukia kritikos dėl savo prastų oratoriaus gebėjimų, o beveik 39 proc. respondentų teigia, kad jis pakeitė politinių debatų toną į blogąją pusę.
Tai prezidentui galimai trukdo pasiekti realių rezultatų sprendžiant aktualius šalies vidaus politikos klausimus. Pavyzdžiui, JAV jau birželio 1 d., gali grėsti šalies skolų įsipareigojimo nevykdymas, tačiau J. Bidenas ir Atstovų Rūmų respublikonai vis dar negali pasiekti visiems tinkamo susitarimo, kad būtų išvengta milžiniškos ekonominės griūties.
Jungtinės Karalystės premjeras R. Sunakas konservatorius gali privesti prie pralaimėjimo
Jungtinė Karalystė per mažiau nei metus pakeitė net tris premjerus. Borisą Johnsoną keitė Liz Trus, kuri neilgai trukus postą užleido dabartiniam šalies ministrui pirmininkui Riši Sunakui. Šis kol kas darbus tęsia ir trauktis neketina, o tokioje nepastovioje Jungtinės Karalystės politinėje padangėje tai jau yra šis tas.
Vis dėlto, šalyje jau šį ketvirtadienį prasidės vietos valdžios rinkimai, kuriuose daug sėkmės tikisi leiboristai, taip galintys suduoti skausmingą smūgį konservatoriams su R. Sunaku priešakyje. Nors R. Sunakas ir patiria spaudimą gerai pasirodyti, jo partija visuomenės nuomonės apklausose toliau atsilieka nuo opozicijos[3].
Šiuose rinkimuose dėmesio centre be abejonės atsidurs pragyvenimo krizė, Nacionalinės sveikatos tarnybos būklė ir tarpsektoriniai streikai, sutrikdę milijonų žmonių gyvenimą. Šiuose srityse R. Sunakas neturi kuo pasigirti. Be to, nuo praėjusio spalio mėnesio, kai pradėjo eiti premjero pareigas, R. Sunakas susidūrė su vis didėjančiu opozicijos parlamento narių ir savo partijos narių spaudimu spręsti migracijos krizę
Leiboristų lyderis Keiras Starmeris jau pasinaudojo proga ir apkaltino valdančiąją partiją, kad ši, didindama hipotekos įmokas, vykdo „ekonominį vandalizmą“.
Tuo tarpu politologas, seras Johnas Curtisas teigia, kad jei leiboristai vietos rinkimuose pasieks didesnę nei 10 proc. pergalę prieš konservatorius, tai gali reikšti, kad partija yra pasirengusi laimėti ir kitus visuotinius rinkimus. Tai reikštų ir R. Sunako karjeros premjero poste pabaigą.
Kanados premjero J. Trudeau reputaciją sugadino COVID-19 valdymas
Kanados ministras pirmininkas Justinas Trudeau kritikos lavinos sulaukia jau ne vienerius metus. Prasidėjus koronaviruso pandemijai, jis ėmė itin griežtų ribojimų, karantino taikymo priemonių, agresyvios vakcinacijos kampanijos. Tai šalyje iššaukė masinius protestus, o pasitenkinimas šalies lyderiu ėmė staigiai smukti žemyn.
Tačiau dabar, kai pandemija jau yra paliekama praeityje, J. Trudeau populiarumo reitingai ir toliau neatsistato. Dar praėjusį mėnesį Kanadoje vėl vyko masiniai streikai. Šį kartą neramumus sukėlė daugiau kaip 155 000 Kanados viešojo sektoriaus darbuotojų nepasitenkinimas darbo sąlygomis ir užmokesčiu.
O pastarosiomis savaitėmis Kanados žiniasklaida nuolat skelbė pranešimus, pagrįstus nutekinta žvalgybine informacija, apie Kinijos kišimąsi į dvejus paskutinius šalies federalinius rinkimus 2019 ir 2021 m. Kaltinimai grindžiami nutekintomis žvalgybos ataskaitomis, kuriose teigiama, kad Pekino diplomatai ir įgaliotiniai Kanadoje bandė paveikti rinkimų rezultatus liberalų naudai[4].
Nors oficialiai teigiama, kad užsienio jėgos įsikišimas nepakeitė nė vienų visuotinių rinkimų rezultatų, tačiau ministras pirmininkas J. Trudeau dabar yra spaudžiamas pradėti nacionalinį viešą tyrimą.
Vokietijos kanclerio O. Scholzo politikos nesupranta nei piliečiai, nei ekspertai
Tuo tarpu Vokietijos kancleris Olafas Scholzas nesusiduria nei su didžiule neapykanta, nei gali pasigirti populiarumu. Dalis ekspertų teigia, kad politikas ir toliau išlieka sunkiai iššifruojamas[5].
Kai praėjusią žiemą Europa baiminosi energetikos krizės, jo vyriausybė neskubėjo ieškoti alternatyvių priemonių, tačiau aktyviai ragino vokiečius mažiau praustis arba menkiau šildyti savo namus. Jam prireikė visų metų, kad susitaikytų su tuo, jog iš pradžių paskirta gynybos ministrė yra akivaizdžiai netinkama šiam darbui, tačiau užuot atleidęs ją už eilę klaidų, jis laukė, kol ji viešai suklys ir susikompromituos bei atsistatydins pati.
Vokietijos kanclerio O. Scholzo politinės valios stoka ir keistas polinkis laukti iki paskutinės minutės imtis veiksmų labiausiai pastebimas kalbant apie Ukrainą. Vokietija vengė Ukrainai tiekti realios karinės paramos, iš pradžių perduodama tiesiog neperšaunamas liemenes. Vėliau aštri Rytų Europos šalių kritika ir net augantis Vakarų valstybių spaudimas privertė Vokietiją iš dalies keisti savo poziciją, tačiau net ir dabar Vokietija lieka viena iš apatiškiausių G-7 šalių, Ukrainos paramos klausimu.
Neužtikrintą vyriausybės politiką pastebi ir patys vokiečiai. Nuo Bundestago rinkimų Vokietijos socialdemokratų partija, kuriai ir atstovauja O. Scholzas, pamažu praranda rinkėjų paramą. 2022 m. rugpjūčio mėnesio apklausose partijos palaikymo lygis iš pirmos vietos nukrito į trečią su 19 proc. reitingu.
Visos vyriausybės veikla taip pat vis dažniau abejojama. Vasario mėnesį ministrų ir kanclerio darbu buvo patenkinti tik 27 proc. vokiečių, o 65 proc. buvo nepatenkinti.
Italijos premjerė G. Meloni pranoko daugelio lūkesčius, tačiau sulaukia kritikos dėl konservatyvios politikos
Kai praėjusį spalį Italijos premjere buvo prisaikdinta G. Meloni, dalis ekspertų ir kolegų politikų prognozavo, kad šiame poste ji ilgai neužsibus. Tačiau net ir sulaukusi daugybės pirminės kritikos dėl savo partijos, kurios šaknys siekia Antrojo pasaulinio karo laikų Italijos fašizmą, pasaulėžiūros, kol kas tiek savo šalyje, tiek ir užsienyje ji yra vertinama gana neblogai.
Daugiausiai kritikos Italijoje ji sulaukė dėl griežtos pozicijos LGBTQ+ teisių klausimu ir kritikos europinei migracijos politikai. Kai kurie piktinasi ir tuo, kad G. Meloni ir jos vyriausybė didesnį dėmesį skiria planams išstumti užsienio įtaką Italijos kalbai, maistui ir kultūrai, o ne piliečių gyvenimo sąlygų gerinimui[6].
Vis dėlto, net ir kritikai maloniai nustebo, kad anksčiau apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną palankiai kalbėjusi G. Meloni, dabar atvirai jį smerkia ir aktyviai remia Ukrainą. Ji keliavo į Kijevą, padėjo gėlių Bučoje, kur Rusijos kariai nužudė šimtus Ukrainos civilių gyventojų, susitikusi su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu aiškiai įvardijo Rusijos Europai keliamą grėsmę.
Įdomu ir tai, kad dar būdama opozicijoje G. Meloni nevengė kritikos Europos Sąjungai (ES), tačiau tapusi Italijos premjere, pakeitė savo poziciją ir kol kas, demonstruoja gana šiltus santykius su Briuseliu.
Prancūzijos prezidento E. Macrono populiarumą nužudė pensijų reforma
Apie Prancūzijos prezidento ir šalies piliečių karą dėl pensijų reformos ne vieną mėnesį kalbėjo viso pasaulio žiniasklaida. Kovo mėnesį Prancūzijos prezidento E. Macrono vyriausybė be balsavimo parlamente prastūmė ypač prieštaringai vertinamą pensijų reformą, pagal kurią pensinis amžius šalyje bus padidintas nuo 62 iki 64 metų.
Šis žingsnis pasinaudoti specialia konstitucine teise, leidžiančia vyriausybei priimti teisės aktus be balsavimo, kaip reikiant supykdė visuomenę bei profesines sąjungas. Po šio rizikingo ir visuomenę įsiutinusio E. Macrono sprendimo prasidėjo dienomis trunkantys protestai, per kuriuos bendrai į Prancūzijos gatves išeidavo milijonai žmonių, prasidėjo agresyvūs susidūrimai su policija bei vandalizmas, o atsisakius dirbti komunalininkams, sostinė Paryžius tiesiog paskendo šiukšlėse.
Dėl šios suirutės prancūzai kaltina E. Macroną, kurio reitingai nusirito į visišką dugną. Apie 74 proc. apklaustųjų prancūzų teigia, kad valstybės vadovas suklydo dėl pensijų reformos, o 69 proc. nemano, kad reforma yra gyvybiškai būtina, kaip tikina pats E. Macronas.
Apie 73 proc. respondentų mano, kad prezidento siekis atkurti ramybę ir sutelkti dėmesį į kitus klausimus yra visiškai nerealus[7]. Tuo tarpu skaičius prancūzų, kurie toliau remia protestus, per mėnesį išaugo trimis procentiniais punktais, iki 63 proc.
Japonijos ministras pirmininkas F. Kishida ir jo partija yra siejami su Susivienijimo bažnyčios skandalu
Tuo tarpu visuomenės parama Japonijos ministro pirmininko Fumio Kishidos ministrų kabinetui dabar jau vėl viršijo 50 proc. ribą. Praėjusią savaitę atliktos apklausos duomenimis, visuomenės pritarimo premjerui ir jo vyriausybei reitingas siekė 52 proc., t. y. 4 procentiniais punktais daugiau nei kovo mėnesį[8].
Tai reiškia, kad nesutarimai ir ginčai dėl Susivienijimo bažnyčios jau nurimo. Buvusio ministro pirmininko Abe Shinzo nužudymas, kurį įvykdė antros kartos Susivienijimo bažnyčios narys, teigiantis, kad jo motinos aukos organizacijai sunaikino jo šeimą, atkreipė dėmesį į glaudžius Susivienijimo bažnyčios ryšius su valdančiąja Liberalų demokratų partija, įskaitant klausimus apie jos įtaką LDP politikai[9].
Nuo pat Susivienijimo bažnyčios įkūrimo pradžios ją lydėjo daugybė skandalų ir kontraversijų. Jau septintajame dešimtmetyje Japonijos žiniasklaida atkreipė dėmesį į bažnyčios veiklą, ypač į universitetų studentų verbavimą. 1967 m. ji buvo pavadinta fundamentalistiniu judėjimu.
Aštuntajame dešimtmetyje bažnyčia sulaukė kritikos dėl vadinamųjų dvasinių pardavimų, kurių metu ji išviliodavo iš pasekėjų ir kitų asmenų pinigus. Vėliau dėmesys atkreiptas ir į organizuojamas masines vedybas bei jų teisėtumą. O pastaraisiais mėnesiais Japonijos vyriausybei teko aiškintis, kaip ši bažnyčia gali veikti jos politinę darbotvarkę.
