Oficialu: Čekija atmetė Stambulo konvenciją

Čekija Stambulo konvencijai tarė „ne“

Čekijos Senatui nedaug trūko, kad būtų patvirtinta Stambulo konvencija, tačiau padaryti to vis dėlto nepavyko. Už jos ratifikavimą balsavo 34 iš 71 dalyvavusių senatorių, taigi iki įstatymo priėmimo pritrūko dviejų balsų^[1].

O diskusijos buvo itin įtemptos ir ilgos. Prieš galutinį balsavimą vyko beveik septynias valandas trukusios diskusijos, per kurias aštriai pasisakė tiek Stambulo konvencijos šalininkai, tiek ir didžiausi jos priešininkai bei kritikai.

Galiausiai, į senatorius kreipėsi net pats Čekijos prezidentas Petras Pavelas, itin emocingai pasisakė ir Senato pirmininkas Milošas Vystrčilas. Vis dėlto, tai nepadėjo ratifikuoti kontraversiškai vertinamo dokumento, kuris jau ne vienerius metus skaldo Europos visuomenę.

Konvencijos priešininkai yra susirūpinę dėl jos poveikio visuomenei ir dėl to, kokie tikrieji tikslai yra slepiami po dokumentu: nukrypimas nuo standartinės vyrų ir moterų sampratos, lyčių ideologijos primetimas. Pabrėžiama, kad dokumento priėmimas nesumažina smurto atvejų skaičiaus jį jau ratifikavusiose šalyse.

Savo ruožtu Stambulo konvencijos šalininkai teigia, kad smurtas šeimoje ir smurtas prieš moteris dažniausiai nepastebimas, o su tuo kovoti šių dienų pasaulyje yra tiesiog gyvybiškai svarbu. Be to, jie pažymi, kad dokumento kritikai neteisingai aiškina Stambulo konvencijos turinį ir naudoja su šiuo dokumentu net niekaip nesusietinus argumentus.

Skirtinga vietos politikų reakcija: vieni jaučia gėdą, kiti – džiaugiasi ir problemos nemato

Diskusijos dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo daugelyje šalių tampa tikru kovos lauku. Ne išimtis ir Čekija. Po ilgų valandų prieštaravimų ir politikų pykčių, Senato pirmininkas pasitelkė emocijas ir atvirai kreipėsi į kolegas, aiškindamas, jog dokumentą priimti tiesiog būtina dėl visos Čekijos gerovės.

Senato pirmininkas M. Vystrčilas teigė, kad jį priėmus, Čekija susivienys su Vakarais, o atmetus, paseks tokių šalių kaip Slovakija, Vengrija ir Turkija pavyzdžiu, o dauguma čekų to tikrai nenori^[2].

Jau po Stambulo konvenciją atmetusio balsavimo Senate, Čekijos Europos reikalų ministras Martinas Dvorakas šį sprendimą pavadino „tarptautine gėda“ ir pabrėžė, kad Stambulo konvencija tapo Čekijos tradicionalistų taikiniu.

„Esu labai supykęs ir apgailestauju, nes siunčiame labai blogą signalą moterims ir mergaitėms, kad nemanome, jog būtina apsaugoti jas bei smurto šeimoje aukas“, – sakė jis.

O Senato narys Tomas Topferis iš karto po balsavimo sakė, kad Stambulo konvencija yra gera idėja, tačiau ten, kur ji patvirtinta, niekas iš esmės nepasikeitė. Jo teigimu, jei dokumentas Čekijoje nepatvirtintas, tai nereiškia, kad moterys ir vaikai nebus ginami.

Stambulo konvencija: kovai su smurtu prieš moteris ar proga stumti genderizmo idėjas?

Stambulo konvencijoje teigiama, kad smurtas prieš moteris yra žmogaus teisių pažeidimas ir moterų diskriminacijos forma, apimanti visas smurto dėl lyties formas, kurios daro arba gali daryti fizinę, seksualinę, psichologinę ar ekonominę žalą moterims, įskaitant grasinimus tokiais veiksmais, prievartą ir savavališką sulaikymą tiek viešajame, tiek privačiame gyvenime.

Sutartį pasirašė ir ratifikavo dauguma Europos Sąjungos (ES) valstybių. Pirmą kartą konvencija buvo pasirašyta 2011 m. Stambule, būtent todėl ir gavo šį vardą^[3]. Pirmoji, dar 2012 m., ją ratifikavo ta pati Turkija, vėliau atsisakiusi šio dokumento.

Konvenciją 2013-2023 m. laikotarpiu iš viso ratifikavo šios Europos šalys: Albanija, Andora, Austrija, Belgija, Bosnija ir Hercegovina, Danija, Estija, Graikija, Gruzija, Airija, Islandija, Italija, Kipras, Kroatija, Lichtenšteinas, Liuksemburgas, Malta, Moldova, Monakas, Juodkalnija, Latvija, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Prancūzija, Rumunija, San Marinas, Serbija, Slovėnija, Suomija, Švedija, Šveicarija, Vokietija, Jungtinė Karalystė, Ukraina ir Ispanija. To dar nepadarė Bulgarija, Čekija, Vengrija, Lietuva ir Slovakija. 2023 m. vasarą ir ES ratifikavo Stambulo konvenciją.

Vis dėlto, Lietuvoje šis dokumentas ir toliau yra vertinamas itin prieštaringai: kalbama ne tik apie smurto prieš moteris sustabdymą, tačiau ir apie kontraversiškas ideologines dilemas, kurias dokumentas iš tiesų gali slėpti.

Primename, kad Lietuvos Seimui ratifikuoti Stambulo konvenciją pateikė dar buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, tačiau ratifikavimo procesas jos kadencijos metu užbaigtas nebuvo, tai neįvyko ir prezidento esant dabartiniam šalies vadovui Gitanui Nausėdai.

Tiek politikų gretose, tiek ir visuomenėje, nestinga atvirai kvestionuojančių Stambulo konvencijos ratifikavimo poreikio. Politikai sako, kad ši konvencija Lietuvai būtų buvusi aktuali žymiai anksčiau, kai šalyje smurtas artimoje aplinkoje iš tiesų buvo viena iš didžiausių problemų, tačiau dabar esą taip jau nėra.

Be to, manoma, kad konvencijos poreikio mūsų šalyje nėra, nes Lietuva jau gerokai anksčiau pati parengė savo teisinę bazę dėl smurto artimoje aplinkoje. Teisininkai mano, kad ratifikuota Stambulo konvencija paveiktų galiojantį Baudžiamąjį kodeksą, jo Bendrąją ir Specialiąją dalis.

Dokumento kritikai akcentuoja ir tai, kad šis dokumentas neapsiriboja tik smurto draudimu, tačiau yra susijęs su individualių valstybių nacionaline vidaus politika, kultūra, vertybėmis bei tradicijomis, kurios būtų veikiamos prieštaringų ideologijų.

Vienas iš dažniausiai girdimų prieštaravimų ir kritikos pavyzdžių yra susijęs su genderizmu arba Stambulo konvencijoje įtvirtinta „socialinės lyties“ sąvoka. Stambulo konvencijos kritikai teigia, kad dokumento formuluotė kvestionuoja tradicinį lyties, kylančios iš biologinės lyties, supratimą, o bene daugiausiai klausimų kelia ideologinė jo pusė.

Juk pagal Stambulo konvenciją, vienoda apsauga turi būti užtikrinama ir asmenims, kurie socialiai tapatinasi su moteriškąja lytimi, nors biologiškai yra vyrai. Lietuvoje ir kitose Stambulo konvencijai prieštaraujančiose šalyse, tai yra vertinama kaip pavojus šeimai, tradicijoms ir vietos kultūros normoms.