- Žiniasklaida melagingai skelbia, kad Stambulo konvencija buvo ratifikuota
- Lietuvos politinėje padangėje už Stambulo konvencijos ratifikavimą pasisako tik valdantieji
- Priėmus Stambulo konvenciją reikėtų pakeisti beveik visus Lietuvoje galiojančius teisės aktus
- Stambulo konvencija gali paveikti valstybės suverenitetą ir šeimos tradicijas
- Stambulo konvencijos pirminis siekis tebuvo moterų apsauga
Žiniasklaida melagingai skelbia, kad Stambulo konvencija buvo ratifikuota
Vakar Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė žinia apie tai, kad Europos Parlamentas (EP) ratifikavo Stambulo konvenciją. Tačiau geriau pasidomėjus paaiškėjo, kad tokios antraštės nėra visiška tiesa.
Vietoje galutinio Stambulo konvencijos ratifikavimo, EP nariai tiesiog pritarė Europos Sąjungos (ES) prisijungimui prie Stambulo konvencijos. Tai yra aktualu tarptautinėse prieglobsčio prašymo ir teisminio bendradarbiavimo bylose, taip pat, vykdant ES institucijų viešojo administravimo įsipareigojimus[1].
Šis EP žingsnis yra vertinamas kaip politinis kompromisas klausimu, kuriuo ES šalims ir toliau nepavyksta pasiekti vieningo susitarimo. Juk priėmus Stambulo konvenciją buvo viliamasi, kad ją ratifikuos visos ES šalys ir pati ES kaip institucija.
Šiuo metu konvenciją ratifikavo 21 ES valstybė iš 27. Šešios valstybės – Bulgarija, Čekija, Vengrija, Latvija, Lietuva ir Slovakija – jos ratifikuoti nesutinka, nes teigia, kad konvencijos turinys nėra suderinamas su valstybių Konstitucijomis.
O diskusijos dėl Stambulo konvencijos priėmimo, Lietuvos bei kitų šalių visuomenes toliau skaldo ir poliarizuoja. Vienoje barikadų pusėje stovi dalis politikų, sakančių, kad esminis konvencijos tikslas – apsaugoti moteris nuo smurto, tačiau kitoje pusėje yra ne tik piliečiai, bet ir opozicijos nariai, aiškiai pabrėžiantys, kad konvencija kėsinasi paveikti ir kitas aktualias Lietuvos teisines nuostatas.
Lietuvos politinėje padangėje už Stambulo konvencijos ratifikavimą pasisako tik valdantieji
Lietuvos Seimui ratifikuoti Stambulo konvenciją pateikė dar buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tačiau ratifikavimo procesas jos kadencijos metu užbaigtas nebuvo, menkai tikėtina, kad tai įvyks šalies vadovu esant ir Gitanui Nausėdai.
Lietuvos politikų gretose netrūksta asmenų, atvirai kvestionuojančių Stambulo konvencijos ratifikavimo poreikį. Šiuo metu galima pastebėti, kad konvencijos ratifikavimo siekia tik valdantieji, o opozicija ir pavieniai politikai su tuo nesutinka.
Premjerė Ingrida Šimonytė dar vakar prakalbo, kad norėtų, jog Stambulo konvenciją pavyktų ratifikuoti šios Seimo kadencijos metu[2].
Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas, Laisvės partijos atstovas Tomas Vytautas Raskevičius šiuo klausimu pagalbos kreipėsi net į prezidentą G. Nausėdą[3].
Tačiau opozicijoje vyrauja visiškai priešingos nuotaikos. Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Saulius Skvernelis nemano, kad Lietuvoje reikėtų ratifikuoti Stambulo konvenciją[4].
S. Skvernelio manymu, konvencija būtų buvusi aktuali ir reikalinga žymiai anksčiau, tuomet, kai Lietuvoje smurtas artimoje aplinkoje buvo viena iš didžiausių problemų, tačiau dabar taip jau nėra.
„Valstietis“ Aurelijus Veryga laikosi panašios pozicijos ir teigia, kad konvencijos poreikio mūsų šalyje nėra, nes Lietuva jau gerokai anksčiau pati parengė savo teisinę bazę dėl smurto artimoje aplinkoje[5].
Stambulo konvencijos ratifikavimui atvirą prieštaravimą jau anksčiau išreiškė visa Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS).
Teigta, kad konvencija prieštarautų partijos programos nuostatai, jog kova su smurtu neturi lemti šeimos politikai pavojų keliančių normų integravimo.
Priėmus Stambulo konvenciją reikėtų pakeisti beveik visus Lietuvoje galiojančius teisės aktus
Teisės ekspertai į Stambulo konvenciją žvelgia kitu kampu nei politikai ir dėmesį atkreipia į kitą problemą. Advokatas Vytautas Sirvydis teigia, kad priėmus konvenciją, Lietuvoje ji paveiktų galiojantį Baudžiamąjį kodeksą, jo Bendrąją ir Specialiąją dalis.
Tai reiškia, kad konvencijos priėmimas nėra įmanomas be kitų teisės aktų keitimo[6], o esmine problema taptų ir tai, kad konvencija tarsi panaikintų nekaltumo prezumpciją.
Pavyzdžiui, Stambulo konvencijos dokumente kalbama, kad „šalys turi imtis teisėkūros ar kitų priemonių, kriminalizuoti tyčinį, pasikartojantį, kitam asmeniui grėsmę keliantį elgesį, dėl kurio asmuo jaučiasi nesaugus“.
Tai reiškia, kad Baudžiamajame kodekse turėtų atsirasti straipsnis, aprašantis atsakomybę už grėsmės kėlimą kitam asmeniui, tačiau tai yra ypač neapibrėžtas elgesys, kurį kiekvienas individas gali suprasti savaip.
Stambulo konvencijoje teigiama ir tai, kad „šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama, kad tyrimai ir teismo procesai, susiję su visų formų smurtu“ būtų vykdomi „nepagrįstai nedelsiant“.
Tai reikštų, kad šio dokumento numatomų nusikaltimų tyrimai tarsi turėtų prioritetą prieš kitų nusikaltimų tyrimus. Tokia situacija taptų pavojingu precedentu, kuris daliai nusikaltėlių tarsi atrištų rankas toliau vykdyti savo nusikalstamas veikas, neminimas Stambulo konvencijoje.
Stambulo konvencija gali paveikti valstybės suverenitetą ir šeimos tradicijas
Jau ne vienerius metus Lietuvoje ir kitose Stambulo konvencijos dar patvirtinti nesutinkančiose šalyse jos ratifikavimo klausimas kelia daugybę diskusijų ir ginčų. Tokie nesutarimai nėra susiję su būtinybe užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir mergaites.
Stambulo konvencijos kritikai akcentuoja tai, kad šis dokumentas neapsiriboja tik smurto draudimu, tačiau yra susijęs su individualių valstybių nacionaline politika, kultūra, vertybėmis bei tradicijomis, kurios būtų veikiamos prieštaringų ideologijų.
Vienas iš dažniausiai girdimų prieštaravimų ir kritikos pavyzdžių yra susijęs su Stambulo konvencijoje įtvirtinta „socialinės lyties“ sąvoka. Stambulo konvencijos kritikai teigia, kad dokumento formuluotė kvestionuoja tradicinį lyties, kylančios iš biologinės lyties, supratimą.
Manoma, kad lyčių teisės turėtų būti grindžiamos žmogaus prigimtimi, o ne asmenine ideologija ar pasirinkimu. Kritikai teigia, kad tokie terminai kaip „lytis“ ir „lytinė tapatybė“ yra pernelyg platūs ir gali būti aiškinami taip, kad pakenktų tradicinėms šeimos vertybėms ir visuomenės normoms.
Dar vienas aktualus ir susirūpinimą keliantis klausimas dėl Stambulo konvencijos yra tai, kad ratifikavus šį dokumentą, teoriškai jis galėtų būti viršesnis už nacionalinius įstatymus, o tai kelia tiesioginį pavojų valstybių suverenitetui.
Konvencijos kritikai yra įsitikinę, kad dokumentas neturi ir negali būti viršesnis už nacionalinius įstatymus ir skirtingose šalyse galiojančius teisinius lyties apibrėžimus.
Manoma, kad Stambulo konvencijai teisinėje sistemoje įgijus viršenybę, kai kurios dokumento formuluotės gali būti interpretuojamos taip, kad jomis būtų remiamos tokios visuomenę poliarizuojančios ideologijos kaip tos pačios lyties asmenų santuoka.
Negana to, Stambulo konvencijos kritikai dokumente grėsmę įžvelgia ir dėl to, kad ją pasirašiusias valstybes į vaikų ugdymo programas gali įtraukti mokymo programas apie „stereotipų neatitinkančius lyčių vaidmenis“.
Dalis visuomenės pabrėžia, kad tokia praktika lyg ir prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos ginamos tėvų ar globėjų teisės laisvai auklėti savo vaikus pagal savo moralinius ir religinius įsitikinimus užtikrinimui.
Stambulo konvencijos pirminis siekis tebuvo moterų apsauga
Stambulo konvencija, oficialiai vadinama Europos Tarybos konvencija, buvo parengta dar 2011 m. Ja siekiama užkirsti kelią įvairių formų smurtui prieš moteris ir mergaites.
Nors šiuo metu dažnai kalbama apie už konvencijos slypinčias ideologijas, iš pradžių didžiausias dėmesys šiam dokumentui buvo skiriamas būtent dėl siekio sustabdyti agresiją prieš moteriškąją lytį.
Konvencijoje pabrėžta, kad moterys neproporcingai dažnai patiria smurtą, o dokumentu siekiama atkreipti dėmesį į konkrečias smurto formas, su kuriomis jos susiduria.
Dokumente taip pat pabrėžiama, kad kovojant su smurtu prieš moteris, didelis dėmesys turi būti skiriamas žmonių informuotumo didinimui, smurto prevencijai, aukų apsaugai ir kaltininkų patraukimui baudžiamojon atsakomybėn.
