- Aukštus skaitymo įgūdžius turi keli procentai Lietuvos gyventojų, žemus – virš trečdalio
- Per praėjusį dešimtmetį „mažaraščių“ skaičius Lietuvoje išaugo 22 proc.
- Knygų viršeliuose – ir tualeto durų plyšiuose tarpstantys „išgyvenimai“?
Aukštus skaitymo įgūdžius turi keli procentai Lietuvos gyventojų, žemus – virš trečdalio
Žmonės tarpusavyje ne tik dalijasi informacija apie klimato pasikeitimus, kolegės apatinių spalvą, nuvirtusias Lietuvos egles ar astrologines pranašystes, tačiau taip pat aptarinėja nemalonius savo vaikystės patyrimus. Dėl pastarųjų ašaros krinta taip sparčiai ir gausiai, jog, taip sakant, galima būtų prijungti antrą Nerį. Šie pokalbiai nejučia tapo daugelį jungiančia gija, kuri ne tik leido save pažinti, bet ir pradėjo smaugti. Nemaža dalis žmonių, ypač vyresniosios kartos, grūmoja pirštu, esą pasidarė gyvybiškai svarbu pasipasakoti, kad vaikystėje žmogus patyrė skriaudą – nuo ne taip nukirptų kojų nagų iki atimtų mobiliųjų telefonų. Tačiau tik jie žino, kiek sliekų dirvoj, o taip pat – kiekvieno išlepusio žmogaus užpakaly. Jie pažįsta ir badmečio skonį, ir laisvo gyvenimo ilgesį, su kuriuo didelė dalis niekuomet nesusidūrė.
Traumų tema šiame laikmetyje, išties – tapo baubu kojūgalyje, kurio nesibodima demonstruoti internete, šiai fazei suvienijus mases, darančias iš savęs auką. Kita vertus, skandalai po skandalo, ir šalies padangėje sužiba naujos žvaigždės. Juk iki tam tikro laiko nežinojome ir sportininke prisistatančios Kornelijos Dūdaitės bei jos propaguojamos sporto šakos – iki tol, kol ši pademonstravo užrašą ant savo marškinėlių. Vienam po kito sproginėjant ne itin reikšmingiems skandalams, turbūt nereikia stebėtis mažarastystės ir kvailėjimo reiškiniu, kuris pastaruoju metu stebimas Lietuvoje.
Į 77 kreipėsi nepatenkinta kaunietė. Ji sako: kalbame apie mažaraštystę, tačiau skaitome tik „pigūškes” – puslapius, kuriuose kiurkso primetamos nuomonės formuotojai ir kiti „grybų pjovėjai”. Pseudogerovės rodiklius pastaraisiais metais stelbianti Lietuva, iš tiesų, išsiskiria tam tikrais rodikliais, šįsyk – neraštingumo.
Per praėjusį dešimtmetį „mažaraščių“ skaičius Lietuvoje išaugo 22 proc.
Šalis 31 šalių tarpe atsidūrė tarp tų, kurios per paskutinį dešimtmetį patyrė didžiausią įgūdžių nuosmukį kartu su Lenkija, Korėja ir Naująja Zelandija. Suaugusių piliečių įgūdžiai nuo 2015-2016 m. sunyko tiek skaitymo (teksto suvokimo), tiek skaičiavimo srityje. Apskritai, per praėjusį dešimtmetį „mažaraščių“ skaičius Lietuvoje išaugo 22 proc. O juk žinoma, kad visuomenės įgūdžiai yra svarbūs tiek visos šalies vystymuisi, tiek kiekvieno individo gerovei. Aukštus skaitymo bei skaičiavimo įgūdžius turi viso labo keli procentai Lietuvos gyventojų, o žemus – daugiau kaip trečdalis.
Apie tai dar 2007 m. kalbėjo žymus Lietuvos filosofas, eseistas, visuomenės veikėjas ir Europos Parlamento narys Leonidas Donskis savo straipsnyje „Politinės ir kultūrinės mažaraštystės mašina”. Jis pabrėžė, esą politinė ir kultūrinė mažaraštystė gali egzistuoti net tarp žmonių, kurie skaito knygas ir seka informaciją, tačiau nesugeba kritiškai vertinti ir suprasti sudėtingesnių kontekstų. Nors jo informacija – pakankamai sena, regis, prognozės nebuvo išgalvotos.
Remiantis 2024 m. valstybinių brandos egzaminų rezultatais, pastebimos tam tikros tendencijos, lyginant su ankstesniais metais. Nepaisant to, jog mokiniai pasiekė geresnių balų fizikoje, informacinėse technologijose ir geografijoje, matematika ir lietuvių kalba kelia iššūkių, baksnodamos į silpną vietą[1].
Knygų viršeliuose – ir tualeto durų plyšiuose tarpstantys „išgyvenimai“?
Žinomumo poreikis kartais verčia pamesti galvą.
Kaunietė stebisi, esą žmonės dabar – mažiau apsiskaitę, nepatikimi ir ištroškę žinomumo – bet kokia kaina. Tiesa, ne tik nepatikimi, bet ir nežinantys, ko nori – tai garsiai orą pagadinti – taip, kad per laidą „Farai“ parodytų, tai vieną kitą teismo bylą apturėti. Regis, bet kokie išgyvenimai (net ir tarpstantys vonios kambario durų plyšiuose) pasidaro verti naujos knygos viršelio ar gerai užinfluencinto garso takelio, sėdimosios pagalba, taip sakant, mėginant „prastumti” dramblį.
Panašus atvejis išjudino ir aktorės Blake Lively žinomumo reitingus. Filmo „Mes dedame tašką“ (angl. „It Ends With Us“) režisierius ir žvaigždė Džastinas Baldonis dabar turi atremti kolegės B. Lively kaltinimus, neva jis sukūrė priešišką darbo aplinką, rengdamas prieš ją šmeižto kampaniją[2]. Vyras tikina, esą aktorė kenkė jam viso filmo kūrimo proceso metu ir bandė uždrausti jam dalyvauti filmo premjeroje. Baldonis savo kaltinimus Lively išdėstė 87 puslapių ieškinyje.
Nors vietos po Saule – daug, kai kam jos neužtenka – ir niekada nepakaks. Dėl to vis dažniau kurpiamos istorijos, pritraukiančios supuvusius pomidorus, nutaikant juos į paviršutiniškos žmogystos langą.
