Vytautas ADOMAITIS: Mažaraštystė ir idiokratija

2006 metais išleistas filmas „Idiokratija“

2006 metais išleistas filmas „Idiokratija“ vaizduoja vidutinio intelekto bibliotekinką Džo Bauersą ir sekso darbuotoją Ritą, kurie sutinka dalyvauti eksperimente: jų kūnai užšaldomi, o fiziologinės funkcijos panyra į ilgalaikio letargo būseną. Po penkių šimtų metų atbudę iš žiemojimo būsenos, jie atsiduria besaikio vartojimo ir vulgarybių visuomenėje. Aplinkui griūvanti infrastruktūra ir šiukšlių kalnai.

Svarbiausia, kad Džo ir Rita šioje aplinkoje pasirodo besą proto bokštai: kol jie pusę tūkstantmečio miegojo žiemos miegu, demografiniai pokyčiai lėmė visuomenės transformaciją į aukštenius homo sapiens gebėjimus praradusių pusgalvių bendriją. Kitaip tariant, idiokratiją.

Idiokratija - politinės santvarkos forma

Tai demokratija, kurioje dominuoja žmonės, nebematantys priežastinių ryšių tarp savo veiksmų ir sukeliamų pasekmių (aplink šiukšlynai ir griuvenos – gyvenama anksčiau sukurtos, bet jau sudėvėtos civilizacijos griuvėsiuose).

Svarbiausias jų prioritetas – tenkinti savo įnorius čia ir dabar. Valdžia pataikauja miniai, bet pati nesupranta, kas darosi aplinkui. Pavyzdžiui, laukai laistomi energetiniais gėrimais, gaminamais korporacijos, kurios apyvarta sudaro pusę visos šalies BVP. Dėl gėrimo sudėtyje esančių medžiagų prasideda dirvožemio erozija, bet nustatyti priežastis, kodėl taip atsitinka, geba tik iš kūno įšalo atšilę Džo su Rita – net ir valdžios atstovai nebesugeba susieti priežasties su pasekme.

Kodėl leidžiuosi į filme pavaizduotą distopinę ateitį? Prieš tris savaites EBPO paskelbė šalių-narių suaugusiųjų populiacijos esminių gebėjimų ir įgūdžių vertinimo tyrimą. Tiksliau būtų sakyti, darbingo amžiaus populiacijos, t.y. žmonių nuo 16 iki 65 metų, teksto suvokimo, skaičiavimo ir užduočių sprendimo įgūdžių vertinimą.

Kaip labiausiai išsivysčiusių šalių draugijoje atrodo vis naujus visuomenės gerovės ir pažangos rodiklius pastaraisiais metais pranokstanti Lietuva?

Mūsų šalis 31 šalių tarpe atsidūrė tarp tų, kurios per paskutinį dešimtmetį patyrė didžiausią įgūdžių nuosmukį (kartu su Lenkija, Korėja ir N. Zelandija). Lietuvos suaugusiųjų įgūdžiai nuo 2015-16 m. atlikto tyrimo ženkliai sunyko tiek skaitymo (teksto suvokimo), tiek skaičiavimo srityje.

Tik elementarius (1 lygis arba žemiau) teksto suvokimo gebėjimus prieš dešimtmetį demonstravo 16% Lietuvos suaugusiųjų, o praeitais metais jų skaičius išaugo iki 38%. Palyginimui, žemiausius (1 lygis ir žemiau) teksto suvokimo įgūdžius EBPO šalyse vidutiniškai demonstruoja 26% suaugusiųjų. Taigi, per praėjusį dešimtmetį „mažaraščių“ skaičius Lietuvoje išaugo 22%.

Kaip apibūdinami „mažaraščių“ skaitymo gebėjimai?

Cituoju: „Pirmojo lygio [skaitymo gebėjimus demonstruojantys] suaugusieji sugeba puslapyje surasti informaciją, rasti šios informacijos internetinę sąsają, atpažinti ieškomą tekstą tarp pateiktų pasirinkimų tais atvejais, kai jiems pateikiama aiški užuomina. <...> Tekstai, kuriuos supranta 1 lygmens asmenys, apima ne daugiau kaip du šimtus žodžių, pateiktų viename puslapyje, kuriame nėra kitos jų dėmesį blaškančios informacijos. Užduotys, kurias geba atlikti 1 lygmens suaugusieji apima paprastus klausimus, kuriems atsakyti reikalingas vienas veiksmas, kuris pasufleruojamas užduočiai palengvinti. Žemesnio nei 1 lygio suvokimas apsiriboja vieno paragrafo tekstais.

Palyginimui, 4 ir 5 lygmens (aukščiausi) gebėjimai apibūdinami taip:

„Atlikdami sudėtingas ir ne visuomet akivaizdžiai išsakytas užduotis, [šį teksto supratimo lygmenį pasiekę] individai geba apmąstyti pačią užduotį, atsirinkti užduočiai atlikti reikalingą informaciją ir susidaryti reikiamų šaltinių sąrašą. Jie geba ieškoti informacijos ir ją integruoti iš daugelio turiniu prisodrintų tekstų, kuriuose taip pat pateikiama ir dėmesį nuo užduoties nukreipianti informacija. Jie geba sintetinti aprašomų sąvokų ar požiūrių panašumus ir skirtumus bei taikyti ir vertinti abstrakčias sąvokas ir sąsajas. Taip pat jie sugeba įvertinti šaltinių patikimumą bei pateikiamų įrodymų pagrįstumą.

Lietuvoje, tik 2% suaugusiųjų teksto suvokimo įgūdžiai atitinka 4-5 lygmenis

2015-16 metais jų buvo tris kartus daugiau – 6%. Palyginimui, visų tyrime vertintų šalių tarpe, šio lygmens teksto suvokimo įgūdžius šiuo metu turi 12% žmonių.

Visuomenės įgūdžiai svarbūs tiek visos šalies vystymuisi, tiek kiekvieno individo gerovei ir kūrybiniam išsipildymui. Ne mažiau svarbus yra plintančios mažaraštystės poveikis politikai.

Kaip rašoma tyrimo ataskaitoje, “demokratijos veikimas priklauso nuo individų gebėjimo surasti reikiamą informaciją ir ją vertinti. Stokojant šių įgūdžių, rinkėjai nebus pajėgus susidaryti pagrįstų nuomonių apie sudėtingus visuomenės reiškinius ir iššūkius, kuriems atliepti formuojamos politikos priemonės.” Koks politikos tonas formuojasi mažaraščių dominuojamoje demokratijoje? ^[1]

Menkus įgūdžius turintys žmonės dažniau nepasitiki kitais, tiki sąmokslo teorijomis, jaučiasi politiškai neįgalūs ir atsiriboja nuo politinių procesų. Kita vertus, aukštesnio lygio įgūdžiai siejami su gyvybingai demokratijai palaikyti būtinais reiškiniais: visuomenės narių tarpusavio pasitikėjimu (klausimas, ar pasitikite žmonėmis?), pilietinės galios įsisąmoninimu (ar paprasti žmonės gali paveikti valdžios sprendimus?) ir dalyvavimu savanoriškoje veikloje (kaip dažnai įsitraukiate į savanoriškas veiklas?).

Pavyzdžiui, Lietuvoje 48% aukštus įgūdžius turinčių žmonių yra linkę pasitikėti kitais, tuo tarpu žemus įgūdžius turinčių tarpe tarpasmeninis pasitikėjimas siekia tik 23%. Kalbant apie pilietinės galios suvokimą, 29% turinčių aukštus įgūdžius jaučiasi esą įgalūs daryti įtaką valdžios sprendimams, bet analogišką nuostatą išsako tik 11% menkus įgūdžius turinčių suaugusiųjų. Galiausiai, Lietuvoje savarankiška veikla užsiima 24% aukštų įgūdžių, bet tik 10% menkų įgūdžių žmonių.

Turint galvoje, kad aukštus skaitymo ir skaičiavimo įgūdžius turi tik keli procentai Lietuvos gyventojų, o žemus – jau daugiau kaip trečdalis - konspiracijos teorijomis, nepasitikėjimu ir kerštavimu įkvėptos politikos įsigalėjimas nebeturėtų stebinti. Jei dabartinės tendencijos nesikeis, tokia politika ateityje nebebus marginaline, bet taps pagrindine tendencija.

Filmo autoriai galvojo, kad idiokratijai įsigalėti prireiks penkių šimtų metų. Lietuvos regreso sparta link mažaraščių visuomenės pastarąjį dešimtmetį rodo, kad tikrovėje demokratijai pavirsti idiokratija gali užtekti kelių dešimtmečių. Kaip tam pasiruošti?