Universalių bazinių pajamų idėja tampa vis aktualesnė ekonominio netolygumo kontekste
Didėjanti pajamų nelygybė, technologinė automatizacija ir socialinio saugumo iššūkiai paskatino vis daugiau šalių domėtis universalių bazinių pajamų (UBP) idėja. Tai finansinės paramos sistema, kur kiekvienam asmeniui skiriama tam tikra suma pinigų reguliariai ir be jokių sąlygų.
Pagrindinis tokios sistemos tikslas yra suteikti visiems bazinį saugumo jausmą ir sumažinti priklausomybę nuo biurokratinių mechanizmų, dažnai būdingų tikslinėms pašalpoms. Prieš pandemiją globalizacijos ir būtiniausių prekių brangimo poveikis jau spaudė nacionalines socialines sistemas.
COVID-19 dar labiau paaštrino šiuos iššūkius, ypač pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms. Šiuo kontekstu Suomija tapo pirmąja šalimi, sėkmingai įgyvendinusia nacionalinio masto eksperimentą su UBP. Nuo 2021 m. ilgalaikį pilotinį tyrimą taip pat vykdė ir Vokietija, remiama nevyriausybinės organizacijos Mein Grundeinkommen.
Suomijos ir Vokietijos eksperimentai: mažas pajamų užtikrinimas, bet didelis poveikis gerovei
Suomijoje 2 000 atsitiktinai atrinktų nedirbančių asmenų dvejus metus kas mėnesį gaudavo po 560 eurų, be sąlygų ir be įsipareigojimų. Nors suma buvo kukli, rezultatai atskleidė nedidelį, tačiau statistiškai reikšmingą įsidarbinimo padidėjimą.
Svarbiausias čia yra ženklus pagerėjimas įvairiose gerovės dimensijose: mažesnis stresas, didesnė gyvenimo sėkmė, sveikata, pasitikėjimas savimi ir institucijomis. Panašius rezultatus patvirtino ir Vokietijos trijų metų trukmės tyrimas, kurio metu 122 žmonės gavo po 1 200 eurų per mėnesį.
Dauguma dalyvių ir toliau dirbo (vidutiniškai po 40 valandų per savaitę), o kai kurie keitė darbą ar pradėjo studijuoti. Po pusantrų metų jų pasitenkinimas darbo sąlygomis reikšmingai padidėjo. Psichologiniai tyrimai parodė, kad nuolatinė bazinė parama padėjo sumažinti neužtikrintumo jausmą ir išlaisvino kognityvinius resursus, reikalingus savirealizacijai.
Svarbus stebėjimas: bazinės pajamos paskatino pasitikėjimo grandines: žmonės labiau pasitikėjo vieni kitais, institucijomis ir savo ateitimi. Šios „teigiamos grįžtamosios kilpos“ gali sukurti ilgalaikius poveikius, kurie tradiciškai nėra įtraukiami į ekonominius sąnaudų ir naudos skaičiavimus.
Politiniai ir praktiniai iššūkiai: ar visuomenės pasiruošusios tokiam pokyčiui?
Nepaisant palankių rezultatų, universalių bazinių pajamų įgyvendinimas kelia rimtų klausimų: kaip tokia sistema būtų finansuojama; kaip ji derėtų su esamomis pašalpų sistemomis; kokie būtų jos ilgalaikiai efektai visoms gyventojų grupėms.
Vokietijos aktyvistų skaičiavimais, sistema galėtų būti finansuojama progresinių mokesčių pagrindu: 10 proc. daugiausiai uždirbančiųjų finansuotų modelį, kurio nauda pasiektų apie 83 proc. gyventojų.
Tuo metu skeptikai įspėja apie riziką padidinti vartotojiškumą ar paskatinti pasyvumą. Patys eksperimentų organizatoriai pripažįsta, kad tik dalis dalyvių naudojo pinigus kryptingai, o kiti elgėsi impulsyviai. Vis dėlto, kaip sako Mein Grundeinkommen vadovė Klara Simon: „Bazinės pajamos tai ne atsitraukimas, o socialinis tramplynas. Jos įgalina žmones.“
Kaip rodo tiek Suomijos, tiek Vokietijos patirtys, universali bazinė parama netampa motyvacijos žlugimo priežastimi, o priešingai gali būti pagrindas didesniam asmeniniam ir visuomenės augimui. Ar valstybės pasirengusios tokiai transformacijai, priklausys ne tik nuo finansinių skaičiavimų, bet ir nuo politinės drąsos pergalvoti šiuolaikinį socialinį kontraktą.
