NATO rytinio flango šalių dangaus erdvę prižiūri kolektyvinis milžiniškas orlaivis
Žvelgiant iš Prancūzijos karinių oro pajėgų stebėjimo lėktuvo kabinos, sniego dulkėmis nusėtas Ukrainos kraštovaizdis atrodo apgaulingai ramus, kadangi per debesis plika akimi nesimato žuvusiųjų Rusijos kare, sugriautų Ukrainos miestų bei suniokotų mūšių laukų. Visgi prancūzų karo technikai, esantys lėktuve ir stebintys ekranus, „apdovanoti“ kur kas skvarbesnio vaizdo galimybe[1].
Naudodamas galingą radarą ir specializuotą stebėjimo įranga, lėktuvas gali pastebėti raketų paleidimą, bombardavimą iš oro ir kitą karinę veiklą konflikto metu; tokias „paslaugas“ siūlo milžiniškas orlaivis AWACS (Airborne Warning and Control System). Pastarojo dėka NATO rytiniame 31 šalies karinio aljanso flange iš esmės nubrėžta „neperžengiama linija“ Europos danguje.
Lėktuvo nuolatinis buvimas aukštai virš rytų Rumunijos, kai jis matė ir buvo matomas Rusijos pajėgų, atskleidžia, kaip intensyviai NATO stebi savo sienas bei Rusiją, ruošiantis imtis veiksmų tuo atveju, jeigu Rusijos agresijos grėsmė peržengtų Ukrainos ribas. Galutinis tikslas – nekonfliktuoti ir atgrasyti, demonstruojant, jog NATO turi skydą – kolektyvinę gynybą.
Keturi Prancūzijos AWACS – tai stebėjimo orlaiviai, renkantys žvalgybinę informaciją NATO ir jos valstybėms narėms. Labai svarbu, kad šie lėktuvai ant stogo turi išskirtinius juodai baltus radiolokacinius kupolus, matančius už šimtų kilometrų. Tai, be abejo, ypatingai aktualu Ukrainoje, ypač kai esama pasienyje.
NATO taip pat turi savo 14 AWACS ir E-3 laivyną, galinčius aptikti žemai skrendančius taikinius 400 kilometrų atstumu, o aukščiau skrendančius taikinius – dar 120 kilometrų toliau; vienas AWACS gali stebėti Lenkijos dydžio teritoriją, o trys – visą Vidurio Europą. Kadangi Prancūzijos AWACS pajėgūs skristi 12 valandų be degalų papildymo, jie vykdo ne tik NATO stebėjimo, ryšių ir oro eismo kontrolės misijas, bet ir, kaip tikimasi, bus dislokuoti kaip masinės Paryžiaus olimpinių žaidynių saugumo užtikrinimo operacijos dalis.
Lietuvos gyventojai galėtų ir kelnaites atiduoti gynybai – juk prisidengti galima ir rankomis
Rusų pilotams aiškiai nepatinka būti stebimiems. Tai liudija ir 2023 m. kovą JAV vyriausybės paskelbtas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, kaip Rusijos naikintuvas išpila degalus ant JAV karinių oro pajėgų stebėjimo drono; iškart po to šis atsidūrė Juodosios jūros dugne.
Naikintuvai – tai ypač pajėgūs šnipinėjimo lėktuvai, taigi, Rusijos valdžia neapkenčia jų galimybės šnipinėti Ukrainos karą, pastariesiems ne tik renkant žvalgybinę informaciją realiuoju laiku, kuria teoriškai būtų galima dalytis su Ukrainos partneriais, bet ir suteikiant informaciją apie tai, kaip Rusijos pajėgos iš tikrųjų veikia tikrame kare.
Lietuva savo politinę areną savo ruožtu koordinuoja kitais būdasi[2].
Pavyzdžiui, Ekonomikos ir inovacijų ministrei Aušrinei Armonaitei prasitarus, neva vienas iš alternatyvių finansavimo šaltinių šalies gynybos stiprinimui – gyventojų „kojinių“ ištuštinimas, užpildant jomis gynybinių tankų kampus, tautiečiai nesusilaiko: „dabar pensijų indeksas Lietuvoje yra vienas mažiausių pagal algas Europoje, tai mažinkitės, ponai, savo „aparatą“, o ne gyventojus pensijom ir baudom skriauskite“.
Šie pamąstymai dar kartą paliudija, jog, greičiausiai, savo santaupas vertėtų laikyti kuo arčiau širdies – bet ne centrinių bankų – nes anksčiau ar vėliau jie gali sugalvoti kaip tas santaupas „padalinti“. Asmeninį rezervuarą iniciatyvos autorė savo ruožtu galėtų pradėti skaičiuoti nuo vaivorykštinių puskojinių – galimai daug kam pinigėlių užteks – nereikės gyventojų škerpetkų nagrinėti. Jau dabar Rusijoje dalija automatus – kai kur netgi už dyką. Lietuvoje iki šiol buvo spalvotų vėliavėlių bumas, – suprask, galima ir jomis „apsišarvuoti“, jei toks saugumo trūkumas…
Stiprinti šalies gynybą – visų Lietuvos piliečių pareiga – vienareikšmiškai. Vis dėlto derėtų nepamiršti senesnių laikų ir konkrečių pavyzdžių sąsajų: daugelis tuometinių žmonių turėjo begales obligacijų, kurias dosniai dalijo sovietų valdžia. Tačiau kai „socialistinė tėvynė“ po keliasdešimt metų prisiruošė jas išpirkti, pastarųjų vertė buvo sulig sauja kapeikų – net nevertų varginti kojas, kad atsiimtum.
Priešingai, pagal rėkimą „tuoj bus karas“, regis, valstybė turėtų nupirkti medžiotojams naktinę optiką ir kitą amuniciją, kad būtų reali nauda (taip skamba humoras juodo debesies krašte, tačiau nemaža dalis lietuvių iš tikrųjų neturėtų už ką palaidoti vargingiau gyvenančių artimųjų, pereinant prie laidojimo „į juodus maišelius“ mados). Aišku viena: jei valstybė prašo paramos, reiškia, lėšų neturi; realus visos kadencijos rezultatas – nudažyti suoliukai ir pėsčiųjų perėjos vaivorykštės spalva.
Šalies saugumo iždui – taipogi dvigubi standartai
Pravartu padaryti valstybės išlaikomų ir finansuojamų darbo vietų auditą, kiek ir kokių ministerijų iš tikro reikia. Tačiau daugiau dėmesio skiriama Šiaulių apskrityje vykusiai karinių orlaivių treniruotei[3]. Vėlgi, „iš oro“ neprisikabinsi: čia ne koks senuko kledaras – jiems galima – juk taršos danguje nepamatuosi. Kiek kitaip yra su Lietuvos gyventojų nerimu – mat tik apsistatęs pilimis gali bijoti pastarųjų griuvimo; paprastiems piliečiams blogiausiame galimame scenarijuje tik paskutinius triusikus numautų ir Ukrainai paaukotų.
Nepaisant to, jog Gabrielius Landsbergis siūlo „dosnesniais“ mokesčiais papildyti šalies saugumo iždą, visų pirma – reikėtų garantuoti, jog surinktos lėšos tikrai nueitų krašto apsaugai[4]. O dargi (dėl visuomeninio skaistumo) nepamaišytų, jei valdininkų išlaidų čekyje atsirastų visos biudžeto eilutės: nors vilkas būtų nebe toks sotus, bet, galų gale, savų pasitikėjimo vertas.
